Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Relikvijos – šventų gyvenimų atspindžiai

Gruodžio mėnesį per Lietuvą keliauja krištoliniame relikvijoriuje saugoma šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija iš Italijos Paduvos miesto, ant šventojo kapo 1263 metais pastatytos bažnyčios.

Gruodžio 14-15 d. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje
Gruodžio 16 d. Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje
Gruodžio gruodžio gruodžio 17 d. Rietavo šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje
Gruodžio 18 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje
Gruodžio 19 d. Klaipėdos Marijos Taikos Katalienės bažnyčioje
Gruodžio 20. d. Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje
Gruodžio 21 d. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje
Gruodžio 22-23 d. Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje.

Ta proga pasidomėkime kas yra relikvijos, kokios yra jų pagerbimo ištakos ir ką jos reiškia šiandienos pasaulio žmogui.

Kas yra relikvijos?

Relikvijos yra ypatingai gerbiami ir saugomi religiniai objektai (lot. reliquie, reliquiae – likutis, liekanos, palaikai), šventųjų ar reikšmingų įvykių atminimas. Tai gali būti šventojo kūno dalis, asmeninis daiktas – drabužio skiautė, darbo įrankis, knyga ir pan. Jos dažniausiai saugomos profesionalių juvelyrų darbo tauriųjų metalų, brangakmeniais puoštuose, gausiai ornamentuotuose pacifikaluose ar relikvijoriuose. Jos yra bažnyčiose, altoriuose, ypatingomis progomis – pav. šventojo liturginės šventės metu prie jo relikvijų yra meldžiamasi, jos nešamos procesijose, jomis laiminami tikintieji. Relikvijų kultas Bažnyčioje yra senesnis net už atvaizdų gerbimo kultą.

Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas: I laipsnio relikvijos – paties šventojo palaikai ar jų dalys; II laipsnio relikvijomis laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai; III laipsnio relikvijos – tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.

Ištakos Šv. Rašte

Skaitydami šv. Raštą girdime, kad žmonės stengėsi paliesti Jėzų, nes „iš jo ėjo galia“, išvaranti piktąsias dvasias ir gydanti ligonius (Lk 6, 18). Ligoniai trokšdavo palytėti bent jo drabužio apvadą, kad būtų pagydyti (Mk 6, 18, Lk 8, 44). Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad Antiochijoje, kur darbavosi Barnabas ir Saulius, apaštalų mokinius pirmą kartą imta vadinti christianoi – krikščionimis (Apd 11, 26). Žodis „krikščionis“ reiškia „toks kaip Kristus“, vadinasi visi pakrikštytieji tampa tokiais kaip Kristus – Jo kūno nariais. Prisilietęs prie krikščionio – prisilieti prie Kristaus. Šio fakto liudijimų randame Apaštalų darbų knygoje: nuo Petro kritęs šešėlis išgydė ligonius (Apd 5, 15), apaštalo Pauliaus kūną lietusias skepetas žmonės dėjo ant ligonių, ir tie sveiko arba buvo išvaduojami iš piktųjų dvasių (Apd 19, 12). Įkvėptas šių Šv. Rašto liudijimų, IV a. šv. Ambraziejus nustebęs sušuko: „Jei audeklai, skepetos, šventųjų šešėliai, dar jiems esant žemėje, išvijo ligas, kas drįstų neigti, jog Dievas stebuklingai veikia per šventųjų pelenus, kaulus ir kitas relikvijas!“ Ne jis vienas stebėjosi, nes Jėzaus, Jo mokinių bei pirmųjų krikščionių bendruomenės elgesys ir samprata radikaliai skyrėsi nuo to meto aplinkos suvokimo: Jėzaus laikų romėniškajame ir net žydiškame pasaulyje paliesti mirusį, ar net jį pamatyti buvo laikoma blogu ženklu. Kapinės Romos imperijos gyventojui buvo nešvari vieta, griežtai atskirta nuo gyvųjų. Jau apaštalas Paulius, susidūręs su šia priešprieša, rašė: „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“. Mirtis ant kryžiaus ano meto visuomenėje buvo negarbinga, kryžius – pažeminimo ženklas. Tačiau Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimas perkeitė šio ženklo suvokimą: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).

69 metais mirus apaštalui Petrui prie jo kapo Vatikano kalvoje ėmė plūsti piligrimai, daugelis norėjo būti palaidoti šalia jo. Pirmaisiais krikščionybės amžiais vykusių persekiojimų metu daug žmonių mirė kankinių mirtimi neišsižadėję savo tikėjimo. Tikėjimo broliai ir seserys surinkdavo liūtų sudraskytų ar kitaip nukankintų žmonių liekanas, pagarbiai palaidodavo ir trokšdavo būti patys palaidoti šalia jų. Taip pamažu vystėsi šventųjų relikvijų pagerbimo kultas.

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimos relikvijos, teigia, kad 159 m. tikintieji skepetaitėmis surinko nukankinto, apaštalo Jono mokinio ir paskutinio apaštalų liudytojo vyskupo Polikarpo kraują. Smirnos bažnyčia apie garbingą savo vyskupo ir vienuolikos tikinčiųjų kankinių mirtį laiškais informavo aplinkines Bažnyčios bendruomenes: „Mes vertai gerbiame kankinius, nes jie Viešpaties mokiniai ir sekėjai ir didžiai ištikimi savo Karaliui bei Mokytojui. Tegu ir mums būna duota tapti jų bendražygiais ir mokiniais! Surinkę Polikarpo kaulus, kurie brangesni už rečiausius perlus ir gryną auksą, mes juos sudėjome ten, kur derėjo. Ir toje vietoje kaskart, kai tik bus įmanoma, džiūgaudami susirinksime ir Viešpačiui leidus švęsime jo kankinystės sukaktį, prisimindami ir kitus, kurie pasitiko tokį patį likimą, ir padėdami pasiruošti tiems, kurie kankinystę pasitiks ateityje“.

Krikščionys turi aiškų žmogaus pomirtinio gyvenimo vaizdą – gyvenimas su Dievu tęsiasi ir po mirties. Pagonys savo kapines vadino nekropoliu, t. y. mirusiųjų miestu, o krikščionys jas lotyniškai pavadino coemeterium – miego vieta, kur ilsimasi Kristuje, kur lankomi ir atmenami užmigusieji bendruomenės nariai. Krikščionys ne tik su pagarba laidoja, bet ir meldžiasi už mirusiuosius. Kaskart išsakydami „Tikėjimo išpažinimo“ maldą sakome: „tikiu šventųjų bendravimą“ – tiek gyvieji, tiek užmigusieji Kristuje esame Jo vieno Kūno nariais.

Senajame Testamente yra griežtas draudimas liesti mirusiojo kūną: „kas paliečia bet kokio žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas… Kas paliečia numirėlio kūną ir neapsivalo, išniekina Viešpaties padangtę – toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio“ (Sk 19, 11–13). Krikščionys tokių draudimų nepaiso, nes Dievas, prisiėmęs žmogaus kūną ir kankinio mirtį, ją pašventino ir pavertė išganymo įrankiu.

Pirmieji krikščionys, slėpdamiesi nuo persekiojimų, rinkdavosi ano meto kapinėse – katakombose, kur susirinkimų stalus (vėliau altorius) jiems atstojo mirusių tikėjimo didvyrių antkapiai, tad katakombos pamažu tapo savotiškais krikščionių miestais, liturginiais centrais. Pradžioje altoriai buvo statomi tiesiog ant kapų. Pirmosios bažnyčios tiek Jeruzalėje, tiek Romoje, iškilo ne tuščioje vietoje, o būtent ant šventųjų kapų. Vėliau šventųjų palaikai ar jų dalys buvo perkeliami į bažnyčias ir įdedami į patį altorių. Net ir šiandien relikvijos yra neatsiejama altoriaus dalis. Kiekvieną kartą altorių bučiuojant, smilkant, jam nusilenkiant, pagerbiamos ir jame esančios šventųjų relikvijos. Relikvijos altoriuje simbolizuoja ir priartina prie mūsų šventąjį, kuris jau yra danguje ir regi Viešpatį. Taigi Eucharistiją švenčiame ne tik mes vieni, bet kartu su dangaus šventaisiais.

Vienas ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojas rašė: „kur tik sklido krikščionybė, su savimi ji nešėsi šventoves ir šventųjų palaikus“. Religinį pasibjaurėjimą, kurį tuometinei visuomenei kėlė krikščionių meilė kankinių atminimui, nusako pagonio imperatoriaus Julijono žodžiai: „Krikščionys užtvindė visą pasaulį kapais ir kapavietėmis. Susirinkus daugybei žmonių, minioms spaudžiantis, jie nešioja numirėlių kūnus ir visi savo akis susiteršia bloga lemiančiu mirusiojo reginiu. Argi taip mirties paženklinta diena gali būti laiminga? Kaip po tokių apeigų galima artintis prie dievų ir šventyklų?“ Akivaizdu, jog taip nemanė krikščionys, su džiaugsmu nešioję šventųjų relikvijas gatvėmis arba, kito pasibaisėjusio pagonio žodžiais tariant, „nuolat slampinėjantys aplink kapus“.

Romos katakombų kankinių relikvijos

Pamaldumas relikvijoms viduramžiais tapo neatsiejamas nuo piligrimystės, nes originalias relikvijas galėjo turėti tik labai turtingi žmonės ar katedros. Todėl keliauti aplankyti kažkurio šventojo kapą ar relikvijas būdavo gyvenimo ar net paskutinė kelionė, kuri turėdavo ir labai rimtą tikslą – atgailą, permaldavimą, padėką ar prašymą kažkokios ypatingos malonės.

Tridento – devynioliktojo visuotinio Katalikų Bažnyčios – susirinkimo metu (apie 1563 m.) pradėtos atrasti pamirštos Romos katakombos (Šv. Priscilės, Šv. Sebastijono ir kt.). Tai buvo gausus autentiškų relikvijų lobynas, todėl „katakombų šventųjų“ relikvijos greitai pasklido visoje katalikiškoje Europoje. Šių katakombinių šventųjų vardai, suteikti relikvijoms, nebuvo kažkokių realių istorinių asmenybių vardai, o simboliniai – Pijus, Beatus, Felicijus – Maloningasis, Palaimintasis, Gerasis, Švelnusis, Laimingasis ir t.t.

XVIII a. vis labiau plito tradicija dalinti relikvijas po visą pasaulį – taip norėta akcentuoti ryšį su pirmaisiais kankiniais, šventųjų bendravimą, pabrėžti Katalikų Bažnyčios visuotinumą ir šventumą, besitęsiantį nuo kankinių laikų. Tad ir šios relikvijos turėjo priminti tikintiesiems apie Bažnyčios vienybę, šventųjų kankinių pavyzdžiu įkvėpti liudyti tikėjimą.
Broliai pranciškonai, dėl jiems būdingo dvasingumo, labai aktyviai skleidė relikvijų kultą visoje Europoje ir Lietuvoje.

Kodėl relikvijos gerbiamos?

Krikščionys, gerbdami relikvijas, iš tikrųjų pagerbia Tą, kuriuo sekė ir kurio siekė šventasis – Jėzų Kristų. Jau apaštalas Paulius rašė: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Krikščionio kūnas pasižymi Kristaus kūno savybėmis. Prisilietimas prie tokio kūno – prisilietimas prie Kristaus Prisikėlimo jėgos. Štai kodėl su kankinių ir šventųjų palaikais elgiamasi tarsi su paties Viešpaties kūnu. Todėl krikščionys siekia prisiliesti prie šventųjų palaikų, rūpestingai surenka nukankintų ar sudegintų kūnų liekanas. Mokslininkai negali paaiškinti kodėl kai kurių šventųjų kūnai po mirties išliko nesugedę, skleidžia malonų aromatą ir pan., o krikščionys juose atpažįsta prisikėlusio, perkeisto Kristaus kūno požymius.

Pirmosiose krikščionių bendruomenėse šventaisiais buvo vadinami visi pakrikštytieji: „...Dievo bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems…“ (1 Kor 1, 2). Apaštalas Paulius nurodo, kad šventumas yra kiekvieno krikščionio pašaukimas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3).

Pirmaisiais amžiais buvo užrašomi liudijimai apie tikinčiųjų kankinystę, vadinamieji Kankinių aktai arba pasijos. Nuo IV a., kuomet pasibaigė persekiojimai, pradėti aprašinėti vienuolių, vyskupų ir kitų tikinčiųjų, laikytų šventumo pavyzdžiais, gyvenimai. Bažnyčia pradėjo viešai kalbėti ir asmenis – krikščioniško gyvenimo pavyzdžius – vadinti šventaisiais. Dažnai patys tikintieji, paveikti švento gyvenimo liudijimo, primygtinai prašė, kad Bažnyčia juos kuo greičiau pripažintų šventaisiais. Bažnyčia šventaisiais kanonizuoja asmenis, kurie visu savo gyvenimu įkūnijo pašaukimą šventėti ir savo laikmečiui buvo tikėjimo liudytojai bei pavyzdžiai.

Visų laikų šventieji tvirtumo sėmėsi iš Eucharistinio Kristaus ir troško tapatintis su Juo. Kankinystės išvakarėse šv. Ignotas Antiochietis rašė: „Leiskite, kad būčiau paaukotas Dievui, kol paruoštas altorius. Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona“. Ypatingas šventųjų ryšys su Eucharistija atveria vienintelę galimybę įtikinamai paaiškinti, kodėl šventųjų palaikai dažnai padalijami į daugybę dalių, išsiuntinėjamų po visą pasaulį, kaip ir Eucharistinis Kristus, kurio siekis – būti sulaužytam ir išdalytam, pasiekti kiekvieną, trokštantį jo gyvasties.

Relikvijos yra brangūs prisiminimai, kuriuos dera rūpestingai saugoti. Tačiau jie patys iš savęs neturi jokių paslaptingų galių, darančių stebuklus! Relikvijos – tai ne magiškas amuletas, bet – priemonė, priartinanti prie šventųjų gyvenimo, Evangelijos ir Jėzaus Kristaus. Kankinių ir šventųjų relikvijos liudija apie neeilinius evangelinio gyvenimo pavyzdžius. Paprastam, žemiškam tikinčiajam relikvijos yra tarsi laidas, kad ir jis turi viltį dalyvauti Prisikėlimo šviesoje. Jos liudija apie Prisikėlimo ir išganymo viltį, jog Dievas „neleis savo šventajam supūti“ (Apd 2, 27, Ps 16, 10). Relikvijos sužadina ir sutvirtina tikėjimą, o juk tikėjimas gali kalnus kilnoti (Mk 11, 23). Būtent todėl meldžiantis prie šventųjų relikvijų ar kapų vyksta daug stebuklų ir gaunama daug malonių.

Dievas veikia daugybe būdų. Nei tikėjimu, nei relikvijomis šie būdai nesibaigia, tačiau kiekvienas yra savaip veiksmingas.

Pagal svteresele.lt ir bernardinai.lt
parengė Jolanta Klietkutė

Žymos: , ,

1 komentaras

  1. Labai geras straipnis. Detalus, informatyvus, sužinojau daug ko naujo, turiu ką pasidalinti su vaikais. Ačiū autorei.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.