Pakūta

Gediminas Numgaudis: „Noriu būti brolis kiekvienam“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

„Pa­ra­šyk, kad pran­ciš­ko­nai – sma­li­žiai“, – ra­gau­da­mas mar­ci­pa­ni­nį sal­dai­nį rim­tu vei­du sa­ko Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio vie­nuo­ly­no na­mų vy­res­ny­sis, bro­lis Ge­di­mi­nas Num­gau­dis OFM. Sė­dė­da­mas prie to pa­ties sta­lo su Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­bos bro­liais ir se­sė­mis, jis sa­ko ne­si­jau­čian­tis iš­skir­ti­nis, tie­siog silp­nas žmo­gus, ku­riam iš­gel­bė­ti Die­vas sky­rė gy­ve­ni­mą bro­li­jo­je. „Pran­ciš­ko­nuo­se man svar­biau­sia bro­lys­tės cha­riz­ma, bro­lys­tės do­va­na. Gal aš ją ki­taip su­pran­tu, nei ki­ti bro­liai su­pran­ta. Ki­ti bro­liai gal ak­cen­tuos bro­lys­tę bro­liams pran­ciš­ko­nams. Man bro­lys­tė yra ge­ro­kai dau­giau. Man bro­liai yra vi­si gy­vi su­tvė­ri­mai, ir aš no­riu bū­ti bro­lis kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui. Ne tik pran­ciš­ko­nui“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

„Pran­ciš­ko­no pa­šau­ki­mas ne­la­bai kuo ski­ria­si nuo krikš­čio­nio pa­šau­ki­mo. Kiek­vie­nas pa­šauk­tas my­lė­ti Jė­zų. Aš no­riu sek­ti Pran­ciš­ku­mi, my­lė­ti Jė­zų, kaip jis my­lė­jo, tar­nau­ti, kaip tar­na­vo jis. Man bū­ti pran­ciš­ko­nu – bū­ti bro­liu, at­pa­žin­ti Jė­zų kiek­vie­na­me su­tik­ta­me žmo­gu­je, tar­nau­jant jam“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Jo­lan­tos KLIET­KU­TĖS nuo­tr.

Ra­my­bė – su­si­tai­ki­ni­mo pa­sek­mė

Po­kal­biui su bro­liu Ge­di­mi­nu, Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­bos Pa­ku­tu­vė­nuo­se vy­res­niuo­ju, Šv. An­ta­no Pa­dū­vie­čio (Plun­gės raj.) vie­nuo­ly­no vy­res­niuo­ju su­si­tar­ta prieš po­rą sa­vai­čių. Ge­di­mi­nas sa­ko esan­tis vi­sa­da už­siė­męs, ta­čiau pa­kvie­čia at­vyk­ti šeš­ta­die­nį. Tiks­li va­lan­da ne­su­ta­ria­ma – ar pa­vyks pa­si­kal­bė­ti, pa­lie­ka­ma Die­vo va­liai. Juk ne vel­tui apie Pa­ku­tu­vė­nus, švel­niai va­di­na­mus Pa­kū­ta, kal­ba­ma, jog tai ypa­tin­ga vie­ta. Į Pa­ku­tu­vė­nų baž­ny­čią su­va­žiuo­ja dau­gy­bė žmo­nių iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių pa­bū­ti Mi­šio­se, su­si­tuok­ti, pa­krikš­ty­ti vai­kus, pa­gy­ven­ti Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­bo­je, at­ver­ti sie­los pū­li­nį vie­nam iš bro­lių pran­ciš­ko­nų ar tie­siog pa­si­džiaug­ti.

„Na ir ko­kius po­kštus ta­vo gy­ve­ni­me Die­vas kre­čia?“ – lė­tai val­gy­da­mas žu­vie­nę klau­sia bro­lis Ge­di­mi­nas. Sa­ko ne­pri­si­me­nan­tis, kad bu­vo su­tar­tas su­si­ti­ki­mas – yra la­bai užim­tas, o da­bar kal­bė­tis straips­niui ne­be­la­bai ir jė­gų tu­rin­tis. Ką da­ry­ti? Ne­jau žmo­gus, ku­riam už iš­gel­bė­tą sie­lą dė­kin­gi šim­tai žmo­nių, pa­pras­tai pa­kils nuo sta­lo ir nueis?

Ge­di­mi­nas ne­nuei­na. Klau­sia, ko­dėl jį vie­ną ke­ti­na­ma kal­bin­ti. Ma­no, kad nė­ra pa­ts ge­riau­sias pran­ciš­ko­nas, apie ku­rį ver­ta ra­šy­ti. Su­ži­no­jęs, kad bus pa­kal­bin­ti ir ki­ti, šyp­te­li ir klau­sia, ko­kių sal­du­my­nų at­si­ve­žė­me. „Pa­ra­šyk, kad pran­ciš­ko­nai – sma­li­žiai“, – rim­tu vei­du sa­ko jis ir pa­si­da­ro aiš­ku, kad vie­nuo­lis pa­si­da­lys įžval­go­mis ir pa­pa­sa­kos apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Tik ne­no­rės bū­ti aukš­ti­na­mas ar pri­ly­gi­na­mas ste­buk­la­da­riui, nes sa­ko esan­tis silp­nas žmo­gus.

Po­kal­bis – „pa­vyks-ne­pa­vyks“ – vyks­ta šil­to­je tvar­kin­go­je vir­tu­vė­je, ku­rio­je ką tik tą pa­čią žu­vie­nę val­gė maž­daug de­šimt žmo­nių. Įvai­raus am­žiaus ir li­ki­mo vy­rai ir mo­te­rys – Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­bos gy­ven­to­jai ar­ba lai­ki­ni at­vy­kė­liai. Dau­giau nei de­šimt me­tų so­dy­bo­je pri­klau­so­my­bės kvai­ša­lams ir al­ko­ho­liui ban­dė at­si­kra­ty­ti ir ją Die­vui ati­da­vė šim­tai žmo­nių.

Kai kas nors at­vyks­ta, Ge­di­mi­nas pa­klau­sia, ko at­va­žia­vo. Žmo­gus at­sa­ko – ra­my­bės. „Ra­my­bė yra su­si­ti­ki­mo su Die­vu pa­sek­mė. Su­si­tai­ki­ni­mo su Die­vu. Jei­gu tu su­si­tik­si su Die­vu, tu­ri šan­są pa­tir­ti ra­my­bę. Ra­my­bė čia ne­da­li­ja­ma taip „na­cha­lia­vu“, – šyp­so­si jis.

Gy­ve­nan­čiam su pri­klau­so­my­bių tu­rin­čiais žmo­nė­mis bro­liui ki­lo min­tis apie ke­tu­rias su­si­tai­ki­ni­mo bū­ti­ny­bes. „Ti­kiu, kad kiek­vie­nam žmo­gui rei­kia šia­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­si­tai­ky­ti pir­miau­sia su Kū­rė­ju. Jė­zus atė­jo, kad man pa­liu­dy­tų Die­vą, jo at­lei­di­mą. Ir jis kvie­čia ma­ne grįž­ti na­mo, su­si­tai­ky­ti su Tė­vu. Bet ne tik su Tė­vu su­tai­ko – jis su­tai­ko ma­ne su sa­vi­mi pa­čiu. Nes nuo­dė­mė nu­ti­ko pa­ti­kė­jus šė­to­no me­lu ir ta­da žmo­gus at­si­sky­rė nuo Die­vo. Pa­si­ju­to vie­ni­šas, kal­tas, jau­čia gė­dą, bai­mę. O Jė­zus atė­jęs liu­di­ja, kad jis my­li ma­ne to­kį, koks esu, kad Die­vas kvie­čia pa­si­ti­kė­ti ir priim­ti jo mei­lę. Iš pra­džių žmo­gus prie­ši­na­si, bet vė­liau pa­ti­ki jo mei­le ir džiau­gia­si tuo, ką jis dėl jo pa­da­rė, ir dė­ko­ja už at­pir­ki­mą. Rei­kia at­leis­ti sau, priim­ti sa­vo pa­tir­tį ir my­lė­ti sa­ve, kad sa­vęs ne­baus­tum, kad neap­ri­bo­tum nuo Die­vo, bro­lių ir se­sių. To žmo­gus ne­ga­li pa­da­ry­ti be Die­vo mei­lės. Ir su­ka­si toks ra­tas. Die­vo mei­lė, kai aš ja pa­ti­kiu, duo­da man jė­gų pa­mil­ti sa­ve pa­tį, my­lė­ti to­kį, koks esu. Ta­da aš gau­nu jė­gų pa­mil­ti ir ki­tą žmo­gų – ki­to­kį, klys­tan­tį, silp­ną“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Kaž­kas pyks­ta ant tė­vų, ko­mu­nis­tų, vo­kie­čių, vi­suo­me­nės. „Daž­niau­siai pri­klau­so­mi žmo­nės gy­ve­na neig­da­mi. Vie­na iš nei­gi­mo for­mų pa­bė­gant nuo at­si­mi­ni­mų, pro­ble­mų, sie­los žaiz­dų – kvai­ša­lai. Taip tam­pa­ma pri­klau­so­mais nuo nei­gi­mo. Žmo­gui rei­kia su dau­ge­liu da­ly­kų su­si­tai­ky­ti gy­ve­ni­me. Tik ta­da ga­li iš to iš­si­va­duo­ti. Bu­vi­mas su Die­vu neį­ma­no­mas be su­si­tai­ki­ni­mo, to­dėl šią vie­tą ir pra­dė­jau va­din­ti Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­ba“, – sa­ko ku­ni­gas.

Šie­met ru­de­nį Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­bos bend­ruo­me­nė bu­vo už­da­ry­ta. Su­si­ta­rus su ku­riuo nors Pa­ku­tu­vė­nuo­se gy­ve­nan­čiu bro­liu, čia ga­li­ma at­vyk­ti ke­lioms die­noms as­me­ni­nėms re­ko­lek­ci­joms, poil­siui, su­si­tai­ki­ni­mui. „Nusp­ren­dė­me ne­šok­ti aukš­čiau, nei ga­li­me. Įver­tin­da­mas sa­vo užim­tu­mą, il­gam lai­kui žmo­nių ne­bep­rii­mu. Po­kal­biui, at­kry­čio mo­men­tui spręs­ti aš esu at­vi­ras. Ga­lų ga­le at­si­ra­do daug rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rų, ku­rie tei­kia pa­gal­bą“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Pir­ma­sis na­me­lis – nu­drėb­tas iš mo­lio

Ofi­cia­liai Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­ba bu­vo įkur­ta 2007 me­tais, vis dėl­to, so­dy­bos iš­ta­kos sie­kia 1991-ųjų va­sa­rą, kai pir­mie­ji bro­lių pran­ciš­ko­nų nau­jo­kai at­vy­ko į Pa­ku­tu­vė­nus re­ko­lek­ci­joms.

Tuo­met jie gy­ve­no pa­gal dy­ku­mų tė­vų pa­tir­tį – val­gė tik kar­tą per die­ną ir tik duo­nos, ku­rią rei­kė­da­vo pa­tiems su­siel­ge­tau­ti vaikš­tant po kai­mą. Pa­ku­tu­vė­nuo­se vie­nuo­liai no­rė­jo įkur­ti su­si­kau­pi­mo ir mal­dos vie­tą bro­liams nau­jo­kams.

Iš mėš­lo ir mo­lio, sie­nas pi­nant vy­te­lė­mis, ke­tin­ta įkur­ti no­vi­cia­tą. „Aiš­ku, bu­vo ma­no ini­cia­ty­vų bend­ruo­me­nę įkur­ti. Aš gal­būt bu­vau įkvė­pė­jas, vi­zi­ją tu­rė­jau, da­li­jau­si ja. Žmo­nės, ku­rie pa­ti­kė­jo, bu­vo kar­tu. Vi­sa­da pra­šiau Jė­zaus, kad pa­sa­ky­tų man, ką tu­riu da­ry­ti. Tu­rė­jau iš­mok­ti kant­ry­bės, iš­lauk­ti, iš­bū­ti“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Bro­lis vi­sa­da no­rė­jo, kad kur nors Lie­tu­vo­je at­si­ras­tų pa­sau­lie­čių bend­ruo­me­nė, ku­ri gy­ven­tų mal­da, priim­tų kri­zės iš­tik­tus žmo­nės ir da­ly­tų­si vis­kuo, ką tu­ri. No­rė­ta įsi­kur­ti ša­lia Šven­to­sios baž­ny­tė­lės, ta­čiau Pa­lan­gos ku­ni­gai už­pro­tes­ta­vo ir ne­su­ti­ko. Ta­da Ge­di­mi­nas pri­si­mi­nė Pa­ku­tu­vė­nus.

Gy­ve­no ap­šerkš­ni­ju­sio­je pa­la­pi­nė­je ir mel­dė­si. Vys­ku­pas lei­do nau­do­tis baž­ny­čia ir kop­ly­čia. Iš kaž­kur at­si­ra­do ke­li vy­ru­kai – 4-5 al­ko­ho­li­kai ir nar­ko­ma­nai, ku­rie pra­šė pa­gal­bos. Ge­di­mi­nas ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. Jiems leis­ta ap­si­gy­ven­ti kar­tu kop­ly­čio­je.

„Gal­vo­jau, kad vis­ką, ir pri­klau­so­my­bes, ga­li­ma mal­da iš­spręs­ti. Ge­ro­kai vė­liau su­ži­no­jau apie dvy­li­kos žings­nių pro­gra­mą. Sup­ra­tau, kad rei­ka­lai rim­tes­ni, vien mal­dos ne­pa­kan­ka. Bend­ruo­me­nės il­gai ne­bu­vo, o aš vis klau­siau Vieš­pa­ties, ką ne taip pa­da­riau, kad „už­puo­lė“ ma­ne al­ko­ho­li­kai ir nar­ko­ma­nai. Ne­be­li­ko vie­tos svei­kiems žmo­nėms, iš ku­rių tu­rė­jo su­si­kur­ti bend­ruo­me­nė. Bet juk Vieš­pats daug lai­ko tu­ri…“ – šyp­te­li jis.

Kre­tin­gos pran­ciš­ko­niš­ko­jo jau­ni­mo tar­ny­ba ra­šė pro­jek­tus, ga­vo pi­ni­gų, su­tvar­kė baž­ny­čios sto­gą, lu­bas, įren­gė pa­tal­pas. „Gy­ve­no žmo­nės čia be elekt­ros ir ši­lu­mos net žie­mą. Tai Die­vo dar­bas su žmo­nių pa­gal­ba“, – sa­ko bro­lis.

Da­bar Pa­ku­tu­vė­nų bro­li­jo­je nuo­lat gy­ve­na ke­tu­ri bro­liai, ku­rie rū­pi­na­si bend­ruo­me­nės ir at­vyks­tan­čių sve­čių dva­si­niu gy­ve­ni­mu. „Mes ir ku­ni­gai, ir vie­nuo­liai. Sa­vo­tiš­kas čia vie­nuo­ly­nas. Pa­kū­ta – ir vie­nuo­ly­nas, ir pa­ra­pi­ja ir Su­si­tai­ki­ni­mo so­dy­ba. Vi­si dar­bais pa­si­skirs­tę, o aš rū­pi­nuo­si at­va­žiuo­jan­čiais ir iš­va­žiuo­jan­čiais. Ir už bro­lius at­sa­kin­gas esu“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Pa­šau­ki­mas ku­ni­gys­tei – po bi­čiu­lio žū­ties

Pak­lau­sęs, ar tu­riu šil­tai ap­si­reng­ti, Ge­di­mi­nas ve­da­si į zak­ris­ti­ją – maž­daug de­šim­ties kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pą baž­ny­čio­je. Prieš me­tus jis lan­kė­si Šiau­liuo­se su re­ži­sie­riu­mi A. Sto­niu ir pa­sa­ko­jo apie ku­ria­mą fil­mą „Krikš­tas“. Fil­mo kū­ri­mas ne­ti­kė­tai už­si­tę­sė, o Ge­di­mi­nas sa­ko, jog jam Krikš­to te­ma la­bai svar­bi. No­ri­si iš­pro­vo­kuo­ti žmo­nes klaus­ti sa­vęs, kas yra Krikš­to sak­ra­men­tas.

„Tai pa­grin­di­nis sak­ra­men­tas, ku­ris per vi­są gy­ve­ni­mą au­ga, ple­čia­si jo ma­lo­nė. Mums rei­kia at­si­nau­jin­ti to­je ma­lo­nė­je. Per­si­žeg­no­da­mi mes at­nau­ji­na­me krikš­to pa­ža­dus, bet apie tai ne­be­pa­gal­vo­ja­me, tai ta­po me­cha­ni­niu veiks­mu“, – sa­ko bro­lis.

Jis pa­ts pa­krikš­ty­tas bu­vo slap­ta, grei­čiau­siai ko­kio nors ku­ni­go na­muo­se. Bet­var­ky­da­mas Kre­tin­gos baž­ny­čios bokš­tą, bu­vo ra­dęs pa­pras­tą mo­kyk­li­nį są­siu­vi­nį, ku­ria­me, be jo krikš­to, bu­vo dar ke­li įra­šai, da­ta, krikš­ta­tė­vių var­dai. „To­kia bu­vo ta­da ma­da – krikš­ty­da­vo slap­ta, ven­giant per­se­kio­ji­mo ir pro­ble­mų“, – sa­ko jis.

Sa­vo tė­vo Ge­di­mi­nas ne­pa­ži­no­jo, o ma­ma bu­vo ti­kin­ti. Ne­daug ką ji ga­lė­jo pa­pa­sa­kot vai­kui apie Die­vą, o jis daug ir ne­klau­si­nė­jo. Kai ma­ma jį nu­si­ves­da­vo į baž­ny­čią, mie­liau­sia veik­la bu­vo ap­žiū­ri­nė­ti pa­veiks­lus, skulp­tū­ras ir sva­jo­ti tap­ti dai­li­nin­ku, užau­gus drož­ti skulp­tū­ras. „Nar­džiau po tas me­no klos­tes, tep­tu­ko po­tė­pius, ta­čiau kai bu­vau 14-os, ma­ne su ma­ma pa­kvie­tė slap­ta po­grin­di­nė gru­pė – Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių sam­bū­ris“, – pri­si­me­na bro­lis.

Gru­pės na­riai kal­bė­jo­si apie ti­kė­ji­mą, o paaug­lį la­bai „ve­žė“ ži­no­ji­mas, kad vis­kas vyks­ta slap­ta. Se­se­lė vie­nuo­lė Jad­vy­ga Ži­liū­tė slap­ta or­ga­ni­za­vo jau­ni­mo gru­pę, ku­rio­je pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją, žy­dų tau­tos is­to­ri­ją, Bib­li­ją. „Aš ne­tgi 200 pie­ši­nių nu­pie­šiau, mer­gai­tės ra­šė teks­tus – Bib­li­ją pa­veiks­lė­liuo­se bu­vo­me pa­si­da­rę. Kaž­ko­dėl ta­da at­ro­dė, kad taip rei­kia“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Kai Ge­di­mi­nas po aš­tuo­nių kla­sių su­si­ren­gė stu­di­juo­ti me­nus, bu­vo per­kal­bė­tas baig­ti vi­du­ri­nę. Bai­gęs vi­du­ri­nę, nors na­gai me­nui vis dar niež­tė­jo, jau­nuo­lis ėmė gal­vo­ti apie ku­ni­gys­tę. Ap­sisp­ręs­ti tap­ti ku­ni­gu pa­ska­ti­no vie­nas įvy­kis. Ge­di­mi­nas va­ži­nė­jo į Šiau­liuo­se vyks­tan­čius slap­tus Eu­cha­ris­ti­jos su­si­rin­ki­mus pas fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją Tek­lę. So­vie­tų val­džios įver­tin­ta kaip la­bai ge­ra mo­ky­to­ja, kar­tu ji bu­vo la­bai gi­laus ti­kė­ji­mo, jau­nuo­liams pa­sa­ko­da­vo apie šv. Mi­šių li­tur­gi­ją, Baž­ny­čią. Pa­tar­nau­jan­čiam prie al­to­riaus Ge­di­mi­nui jos ži­nios bu­vo la­bai įdo­mios, nes Tek­lė kal­bė­jo vi­siš­kai ki­taip nei ku­ni­gai.

Pak­vies­ti į Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių su­va­žia­vi­mą jau­nuo­liai ne­ti­kė­tai pa­te­ko į lai­do­tu­ves. Ge­di­mi­no bi­čiu­lis, ga­vęs at­sa­ky­mą, kad yra priim­tas į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, va­žiuo­da­mas mo­to­cik­lu už­si­mu­šė. „Tais lai­kais pa­tek­ti į se­mi­na­ri­ją bu­vo la­bai sun­ku. Bu­vau la­bai su­krės­tas bi­čiu­lio žū­ties. Pa­gal­vo­jau, kas jo vie­tą užims, ir pa­ju­tau la­bai stip­rų pa­šau­ki­mą ku­ni­gys­tei“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Pran­ciš­ko­nas bro­lis Ge­di­mi­nas Num­gau­dis – ne tik ku­ni­gas ir vie­nuo­ly­no na­mų vy­res­ny­sis. Dar jis ku­ria do­ku­men­ti­nius ki­no fil­mus, va­do­vau­ja ka­vi­nei Kre­tin­gos gim­na­zi­jo­je, kad ir per mai­ti­ni­mą žmo­nėms džiaugs­mas bū­tų tei­kia­mas, ir yra at­sa­kin­gas už evan­ge­li­za­ci­ją bei mi­si­jas.

Pa­sak Ge­di­mi­no, pran­ciš­ko­nai ven­gia va­din­tis vie­nuo­liais. Va­di­na­si bro­liais. „Pran­ciš­ko­nai – ne vie­nuo­liai, jie tu­rė­tų va­din­tis bend­ru­liais“, – šyp­so­si jis.

Bus dau­giau.

Šaltinis: Šiauliai plius, 2013-10-31