Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

IV Velykų sekmadienis – br. Andrius Nenėnas – pamokslas – 2013-04-21

Pirmasis skaitinys (Apd 13, 14. 43–52)

Paulius ir Barnabas iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pizidijos Antiochiją. Šeštadienį jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. Daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui juos. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei.
Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo žodžio. Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai.
Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“.
Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

Atliepiamoji psalmė (Ps 99, 2. 3. 5)

P. Esam Viešpaties liaudis, jo kaimenės avys.
Arba: Aleliuja

Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
jam tarnaukite linksmos,
jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! – P.

Jis tikras Dievas, žinokit!
Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
esam jo liaudis, jo kaimenės avys. – P.

Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
ir per kartų kartas mums atsidavęs. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 7, 9. 14b–17)

Aš, Jonas, regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
Vienas iš vyresniųjų man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 14)

P. Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats; –
aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 27–30)

Jėzus žydams pasakė:
„Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš
mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.

Žymos: , , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.