Pakūta

© Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ku­ni­gas, pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis Ge­di­mi­nas Num­gau­dis ir re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys sa­ko, kad me­no pa­skir­tis – at­skleis­ti sie­los gro­žį. Fil­mu „Krikš­tas“ no­ri­ma at­skleis­ti Die­vo dar­bą sie­lo­je, pa­ža­din­ti Die­vo ar­tu­mo il­ge­sį. Au­to­rės nuo­tr.

Krikš­ty­nos – įpras­tas re­li­gi­nis ri­tua­las kiek­vie­no krikš­čio­nio gy­ve­ni­me, ku­rio me­tu kū­di­kis iš­puo­šia­mas nė­ri­niais, o po ce­re­mo­ni­jos gi­mi­nai­čiai su­si­bu­ria puo­tai. Įp­ras­ta ma­ny­ti, kad Krikš­to me­tu pa­nai­ki­na­ma gim­to­ji nuo­dė­mė, o tik­ro­ji Krikš­to es­mė – kas nu­ti­ko žmo­gui per sak­ra­men­tą, ko­kia do­va­na gau­ta – ke­liau­ja už­marš­tin, mat dva­si­nin­kai tur­būt ne­ran­da lai­ko žmo­nėms to paaiš­kin­ti. Praė­ju­sią sa­vai­tę Šiau­liuo­se lan­kę­si pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis, Pa­ku­tu­vė­nų kle­bo­nas Ge­di­mi­nas Num­gau­dis ir re­ži­sie­rius, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Aud­rius Sto­nys pri­sta­tė šiuo me­tu ku­ria­mą fil­mą „Krikš­tas“, ku­ria­me bus at­skleis­ta Krikš­to Sak­ra­men­to es­mė.

„Ga­vom do­va­nė­lę, ku­rios neiš­pa­ka­vom“

„Sė­di se­nas ra­bi­nas ir ver­kia: „Die­ve, ko­kia ne­lai­mė…“ Die­vas klau­sia, kas nu­ti­kę. „Ma­no sū­nus krikš­čio­niu ta­po“, – ver­kia ra­bi­nas. „Ne­verk, ma­no ir­gi“, – at­sa­ko Die­vas. Toks ku­ni­go Ge­di­mi­no Num­gau­džio pa­sa­ky­tas anek­do­tas pra­juo­ki­na su­si­ti­ki­mo da­ly­vius, ta­čiau Ge­di­mi­nas sa­ko, kad vai­kys­tė­je pa­krikš­ty­ti žmo­nės ne­su­si­mąs­to, kas yra Krikš­tas, kas su juo at­si­tin­ka per Krikš­tą. Apsk­ri­tai, kam rei­kė­jo Jė­zui krikš­ty­tis, jei jis bu­vo Die­vo vai­kas?

Žmo­nės daž­nai gal­vo­ja, kad Krikš­tas – gim­to­sios nuo­dė­mės at­lei­di­mas, bet ar tai yra svar­biau­sia. „Ar iki krikš­to žmo­gus ne­bu­vo Die­vo vai­kas? Bal­vo­nas bu­vo? O kai pa­si­krikš­ti­ji – tar­si į par­ti­ją įsto­ji? Tam­pi ka­ta­li­ku ir jau dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia da­ryt?“ – klau­si­mais au­di­to­ri­ją už­lie­jo ku­ni­gas.

Kai žmo­gus krikš­ti­ja­mas, jam ant gal­vos už­pi­la­ma van­dens. Or­to­dok­sai pli­ku­tė­lį kū­di­kį įki­ša į van­de­nį tris kar­tus ir ne­bi­jo, kad vai­kas su­si­rgs. Ko­dėl Krikš­to me­tu nau­do­ja­mas van­duo? Ne­jau nuo­dė­mėms nu­plau­ti ne­tin­ka koks nors skie­dik­lis?

Žiū­ro­vai at­sa­ky­mo Ge­di­mi­nui ne­su­ge­ba pa­teik­ti. Re­tas ku­ris krikš­čio­nis ir ge­ba, tad ku­ni­gas sa­ko, kad bū­tent dėl to ku­ni­gys­tės me­tais ir ne­ri­ma­vo. Su­vo­kė, kad Baž­ny­čia ne­ran­da lai­ko aiš­kin­ti žmo­nėms Krikš­to es­mės, o pa­krikš­ty­ti žmo­nės ak­cen­tus ne ten su­de­da.

Pas­kam­bi­no į Pa­ku­tu­vė­nų baž­ny­čią in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris ir klau­sia, ar ga­li­ma vai­ką pa­krikš­tyt. Ji pa­ti į baž­ny­čią ne­vaikš­tan­ti, Jė­zaus jai ne­rei­kia, ne­ti­ki ji juo, ta­čiau vai­ką pa­krikš­ty­ti no­rin­ti, mat mo­čiu­tė ra­my­bės ne­duo­da. „Po­nia, jūs – in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris – ti­ki­te prie­ta­rais ir dėl mo­čiu­tės kaž­ką da­ry­si­te?“ – toks ku­ni­go at­sa­ky­mas mo­te­riai, at­ro­do, pa­tin­ka. Vė­liau ji vėl pa­skam­bi­na. „O jei vai­kas nu­mirs, tai be baž­ny­čios ne­lai­do­si­te? Ne? Štai, ko­kie jūs, ku­ni­gai“, – pik­ti­na­si mo­te­ris.

„O kam rei­kia lai­dot su baž­ny­čia, jei ten nei­nat? Juk esat iš­si­la­vi­nę žmo­nės, o prie­ta­rais ti­ki­te?“ – į to­kią fra­zę mo­te­ris ne­be­tu­ri ką at­sa­kyt. Pa­sak Ge­di­mi­no, dau­ge­lis žmo­nių pa­na­šiais prin­ci­pais va­do­vau­ja­si. Pir­ma su­pla­nuo­ja „ba­lių“, o jau ta­da atei­na tar­tis dėl krikš­ty­nų ir no­ri, kad ce­re­mo­ni­ja truk­tų kuo trum­piau. „Dau­ge­liui – tik pro­ga pa­ba­lia­vot“, – sa­ko jis.

Pa­sak ku­ni­go, daug pa­sau­lio re­li­gi­jų ža­da nuo­dė­mių at­lei­di­mą, ta­čiau nie­kas ne­ža­da gy­vy­bės – at­gi­mi­mo iš Dva­sios. Kas yra tas at­gi­mi­mas iš Dva­sios, gau­na­mas bū­tent Krikš­to me­tu? „Gal ir ne­svar­bu, žmo­nės gy­vi ar ne­gy­vi? Pir­mie­ji krikš­čio­nys net į na­mus, į eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­mus duo­nos lau­žy­ti neį­si­leis­da­vo neat­gi­mu­sių­jų iš Dva­sios. Na­baš­ny­kams juk nė­ra ką veikt su gy­vai­siais“, – aiš­ki­na Ge­di­mi­nas.

Per Krikš­tą gau­na­mas pa­te­pi­mas tam, kad ga­lė­tu­me tęs­ti Kris­taus mi­si­ją. Tai reiš­kia – liu­dy­ti Die­vo mei­lę žmo­nėms. My­lint sa­ve, my­lint žmo­nes ir tą liu­di­jant sa­vo dar­bais. Pats Krikš­tas ste­buk­lo ne­pa­da­ro. Ga­li­ma daug kar­tų mur­dy­tis šven­ta­me van­de­ny­je, bet tai nie­ko ne­pa­keis. „Ar mes tuos da­ly­kus esam su­vo­kę? Ga­vom do­va­nė­lę, bet jos neiš­pa­ka­vom, to­dėl ne­nau­do­jam. Gal lai­kas iš­pa­kuot?“ – sa­ko jis.

Lie­tu­va, Ita­li­ja, Iz­rae­lis, Jor­da­ni­ja

No­rė­da­mas pa­teik­ti at­sa­ky­mus, Ge­di­mi­nas su­si­ra­do re­ži­sie­rių Aud­rių Sto­nį bei pa­pa­sa­ko­jo, apie ki­no vi­zi­ją. Re­ži­sie­riaus akys su­bliz­gė­jo ir bu­vo su­tar­ta kur­ti fil­mą. Ga­lų ga­le, juk šie me­tai – Že­mai­čių Krikš­to ju­bi­lie­jaus me­tai, o fil­mas apie Krikš­to Sak­ra­men­tą pa­pa­sa­ko­tų taip, kad žmo­nės pro­tu ir šir­di­mu at­ras­tų es­mę.

Re­ži­sie­rius A. Sto­nys sa­ko su­vo­kian­tis, kad ki­nas bus pra­stas, jei neiš­lie­si pra­kai­to, krau­jo, neį­dė­si šir­dies, to­dėl ta­po svar­biau­sia kur­ti taip, kad fil­mas bū­tų su­vo­kia­mas šir­di­mi.

Fil­muo­ti nu­spręs­ta Lie­tu­vo­je, Ita­li­jo­je, Iz­rae­ly­je, Jor­da­ni­jo­je. A. Sto­nys sa­ko se­niai su­vo­kęs, kad ki­nas ga­li per­teik­ti tai, ko kny­gos ne­ga­li pa­da­ryt. Ki­nas ge­ba pa­sa­ky­ti tarp žo­džių, pa­pa­sa­ko­ti vaiz­dais tai, kur žo­džių ne­lie­ka. „Lai­kau sa­ve krikš­čio­niu, ta­čiau su­pra­tau, kad la­bai ne­daug ži­nau. Be­ku­riant fil­mą bu­vo įdo­mu su­pras­ti ir pa­si­da­ly­ti su­pra­ti­mu. Ne in­for­ma­ci­ja, o ta dva­sia ir tuo vi­di­niu tu­ri­niu, kas vyks­ta žmo­gu­je, ko­dėl tai svar­bu ir kas da­ro­si su žmo­gu­mi, kai jis pa­krikš­ti­ja­mas“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

Ge­di­mi­nas per gy­ve­ni­mą prie ki­no kū­ri­mo ne kar­tą pri­si­lie­tė. Vai­kys­tė­je no­rė­jo bū­ti me­ni­nin­ku ar­ba na­ru. Pri­si­leis­da­vo į vo­nią van­dens, nes la­bai trau­kė po­van­de­ni­nis pa­sau­lis. Laks­tė ir su fo­toa­pa­ra­tu, lai­ką lei­do dai­lės stu­di­jo­je. Ga­lų ga­le su­vo­kė, kad jo­kio še­dev­ro ne­su­kurs, bet jei ko­kią „dū­šią“ iš­gel­bės, tai ir bus še­dev­ras. To­dėl ir „pa­si­da­vė“ į ku­ni­gus.

Be­je, bū­ti ku­ni­gu ap­si­spren­dė Šiau­liuo­se, o be­si­mo­ky­da­mas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je tu­rė­jo lei­di­mą pla­tin­ti re­li­gi­nius fil­mus. Ti­kė­jo, kad ki­no me­nas ga­li stip­riai pa­si­tar­nau­ti ti­kė­ji­mo tie­soms, tad ver­tė, gar­si­no fil­mus.

At­ro­dė, kad fil­mą da­ry­ti – pra­mo­ga. „Kol neį­si­vė­liau, gal­vo­jau, vie­nas ma­lo­nu­mas. Tai di­de­lis, daug emo­ci­jų rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Man sun­kiau­sia bu­vo Iz­rae­ly­je. Kel­da­vo­mės anks­ti ry­te, dar sau­lei ne­pa­te­kė­jus ei­da­vo­me į dy­ku­mą. Vi­są die­ną pra­si­ma­li, grįž­ti, žiū­ri me­džia­gą ir lan­ko nu­si­vy­li­mai, džiaugs­mai ar emo­ci­nės duo­bės“, – sa­ko G. Num­gau­dis.

Krikš­čio­nys nuo­gu­mo ne­si­gė­di­jo

Ki­no kū­rė­jai pir­mų­jų krikš­čio­nių pa­tir­tis nu­spren­dė per­teik­ti per ar­chi­tek­tū­rą. Šiais lai­kais Krikš­to ar­chi­tek­tū­ros nė­ra – „bliū­de­lis“ su van­de­niu teat­ne­ša­mas. O se­niau krikš­tyk­la bu­vo pa­ti bran­giau­sia ir gar­bin­giau­sia vie­ta baž­ny­čio­je po al­to­riaus. Pa­sak Ge­di­mi­no, ji bu­vo va­di­na­ma Mo­ti­nos Baž­ny­čios įsčio­mis ir vi­sa­da bu­vo su ypa­tin­ga mei­le iš­puoš­ta.

Ki­no kū­rė­jai at­ra­do, kad kaž­ką pa­na­šaus žy­dai pra­kti­ka­vo. Juk jie kaž­ko­dėl ne­si­pik­ti­no, kai Jo­nas Krikš­ty­to­jas krikš­ti­jo pa­nar­din­da­mas žmo­nes į Jor­da­no upę. Pa­si­ro­do, žy­dai pra­kti­ka­vo li­tur­gi­nius ap­si­plo­vi­mus. Tu­rė­jo mik­vas – ne­di­de­lius ba­sei­nė­lius su laip­te­liais į abi pu­ses. Atei­ni, pa­si­ne­ri ir išei­ni.

„Žy­dai iki šiol tai pra­kti­kuo­ja. Pa­gal jų ti­kė­ji­mą, kai Ado­mas su Ie­va at­si­sky­rė nuo Die­vo, pa­si­da­rė pa­žei­džia­mi mir­čiai. Bet koks kū­no da­lies ne­te­ki­mas, net na­gų nu­si­kir­pi­mas, pri­si­lie­ti­mas prie mi­ru­sio gy­vu­lio ar žmo­gaus – pri­si­lie­ti­mas prie mir­ties. Su­si­te­pęs mir­ti­mi ne­ga­li ei­ti į si­na­go­gą, to­dėl mo­te­rys po mė­ne­si­nių, vy­rai – po sėk­los iš­si­lie­ji­mo tu­rė­da­vo mik­vo­je ri­tua­liš­kai ap­si­plaut“, – pa­sa­ko­ja ku­ni­gas.

Į mik­vas yra at­ves­tas šal­tas šniokš­čian­tis kal­nų upių gy­vas van­duo. „Bu­vau įlin­dęs į to­kią, no­rė­jau pa­ts pa­si­nert, ne tik pa­fil­muot. 8-10 laips­nių, sma­giai bu­vo. Šil­tuo­se kraš­tuo­se šal­tas van­duo – su­kre­čian­tis da­ly­kas. Ka­da mes, ka­ta­li­kai, pra­dė­si­me ver­tin­ti pa­pras­tus gam­tos ženk­lus?“ – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Or­to­dok­sai, pro­tes­tan­tai taip pat len­da į van­de­nį ir murk­do­si ne kar­tą. Or­to­dok­sai šven­čia Jė­zaus Krikš­to šven­tę. Iš­si­kir­tę eke­tę len­da Krikš­to įža­dų at­nau­jin­ti. Pa­sak Ge­di­mi­no, van­duo reiš­kė pa­tį gy­vą­jį Die­vą. „Žy­dui pa­si­ner­ti į gy­vą van­de­nį reiš­kia pa­si­ner­ti Die­ve. Pa­si­nė­ri­mas – Die­vo ma­lo­nės ir mei­lės įvaiz­dis, pa­si­ry­ži­mas gy­ven­ti su Die­vu ir Die­ve“, – sa­ko jis.

Ki­tas svar­bus mo­men­tas krikš­te – nuo­gu­mas. Pa­sak Ge­di­mi­no, ne­ži­nia, kas at­si­ti­ko vė­liau, bet iki XI am­žiaus iko­nog­ra­fi­jo­je ryš­kiai ma­to­si, kad baž­ny­čia ne­si­gė­di­jo nuo­go kū­no. Jė­zus Ra­ve­nos, Mon­rea­lio se­no­se mo­zai­ko­se vaiz­duo­ja­mas nuo­gas.

„Jė­zus vi­sur sto­vi kaip vy­ruks nuo­gu­tė­lis ir krikš­čio­nys ne­si­gė­di­ja į jį žiū­rėt. Se­niau žmo­nės bu­vo krikš­ti­ja­mi nuo­gi. Kū­nas bu­vo te­pa­mas alie­ju­mi. Krikš­čio­nys ti­kė­jo, kad kū­no iš­te­pi­mas alie­ju­mi – jo oru­mo, gar­bin­gu­mo at­sta­ty­mas. Kū­nas – tai Dva­sios šven­to­vė, į ku­rį tu­ri žiū­rė­ti su pa­gar­ba ir mei­le. O kū­nas te­pa­mas alie­ju­mi, kad žmo­gus tap­tų vel­nio ne­su­čium­pa­mas dva­si­nė­je ko­vo­je“, – sa­ko ku­ni­gas.

Bu­vo bend­ruo­me­nių, kur krikš­ti­ja­ma­sis ne tik pa­nar­din­da­mas į gy­vą­jį van­de­nį, bet ir jo tu­rė­da­vo iš­ger­ti. Kad bū­tų ne tik nu­plau­tas, bet ir vi­sas pri­si­pil­dęs. Iš­tep­tas alie­ju­mi ap­vel­ka­mas bal­tu rū­bu. Tas rū­bas sim­bo­li­zuo­ja „ap­si­vil­ki­mą“ Kris­tu­mi.

Ko­dėl krikš­ti­ja­mi kū­di­kiai, jei su­vok­ti krikš­to es­mę leng­viau suau­gu­siems? Pa­sak Ge­di­mi­no, ka­ta­li­kų baž­ny­čia ti­ki, kad ir vai­ko šir­dy­je gy­ve­na Šven­to­ji Dva­sia. Ti­ki­ma, kad tė­vai tu­ri tei­sę vai­kus įves­ti į sa­vo bend­ruo­me­nę, to­dėl vai­kas gau­na krikš­ta­tė­vius. Jų pa­šau­ki­mas – ne „bom­bon­kes“ pirk­ti, o pa­dė­ti vai­kui užaug­ti ti­kin­čiu ir su­vok­tų sa­ve, kaip Die­vo vai­ką.

G. Num­gau­dis pa­krikš­ti­jo ne­ma­žai žmo­nių, ta­čiau sa­ko, kad be­ku­riant fil­mą jis ki­taip juos ėmė krikš­ty­ti. Pa­kutu­vė­nuo­se krikš­ti­ja­ma tik per šeš­ta­die­nio ir sek­ma­die­nio šv. Mi­šias. „Da­ly­vau­ja vi­sa baž­ny­čia, at­ro­do, žmo­nės tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti, juk 1,5 val. su ma­žu vai­ku bū­ti apei­go­se sun­ku. Ta­čiau žmo­nių ne­ma­žė­ja ir tai ro­do, kad žmo­nės no­ri šven­tės, jie ieš­ko tik­rų da­ly­kų“, – sa­ko ku­ni­gas.

Šaltinis http://savaitrastis.siauliaiplius.lt

Išsamiau apie filmą „Krikštas“

Kiekvienas mūsų gali prie šio filmo prisidėti malda ir auka:

Rekvizitai:
VšĮ Pakūta
Įmonės kodas: 300976819
Sąskaitos numeris: LT457044060007141592
Banko kodas: 70440
BIC (SWIFT kodas): CBVILT2X

Kontaktai:
Adresas: Pakutuvėnų k., Šateikių sen., LT-90027 Plungės raj.
Tel.: +370 69835096
El.paštas: bruolis@hotmail.com