Krikštas – ne proga „pabaliavoti“
© Oksana LAURUTYTĖ

Kunigas, pranciškonų vienuolis Gediminas Numgaudis ir režisierius Audrius Stonys sako, kad meno paskirtis – atskleisti sielos grožį. Filmu „Krikštas“ norima atskleisti Dievo darbą sieloje, pažadinti Dievo artumo ilgesį. Autorės nuotr.
Krikštynos – įprastas religinis ritualas kiekvieno krikščionio gyvenime, kurio metu kūdikis išpuošiamas nėriniais, o po ceremonijos giminaičiai susiburia puotai. Įprasta manyti, kad Krikšto metu panaikinama gimtoji nuodėmė, o tikroji Krikšto esmė – kas nutiko žmogui per sakramentą, kokia dovana gauta – keliauja užmarštin, mat dvasininkai turbūt neranda laiko žmonėms to paaiškinti. Praėjusią savaitę Šiauliuose lankęsi pranciškonų vienuolis, Pakutuvėnų klebonas Gediminas Numgaudis ir režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Audrius Stonys pristatė šiuo metu kuriamą filmą „Krikštas“, kuriame bus atskleista Krikšto Sakramento esmė.
„Gavom dovanėlę, kurios neišpakavom“
„Sėdi senas rabinas ir verkia: „Dieve, kokia nelaimė…“ Dievas klausia, kas nutikę. „Mano sūnus krikščioniu tapo“, – verkia rabinas. „Neverk, mano irgi“, – atsako Dievas. Toks kunigo Gedimino Numgaudžio pasakytas anekdotas prajuokina susitikimo dalyvius, tačiau Gediminas sako, kad vaikystėje pakrikštyti žmonės nesusimąsto, kas yra Krikštas, kas su juo atsitinka per Krikštą. Apskritai, kam reikėjo Jėzui krikštytis, jei jis buvo Dievo vaikas?
Žmonės dažnai galvoja, kad Krikštas – gimtosios nuodėmės atleidimas, bet ar tai yra svarbiausia. „Ar iki krikšto žmogus nebuvo Dievo vaikas? Balvonas buvo? O kai pasikrikštiji – tarsi į partiją įstoji? Tampi kataliku ir jau daugiau nieko nebereikia daryt?“ – klausimais auditoriją užliejo kunigas.
Kai žmogus krikštijamas, jam ant galvos užpilama vandens. Ortodoksai plikutėlį kūdikį įkiša į vandenį tris kartus ir nebijo, kad vaikas susirgs. Kodėl Krikšto metu naudojamas vanduo? Nejau nuodėmėms nuplauti netinka koks nors skiediklis?
Žiūrovai atsakymo Gediminui nesugeba pateikti. Retas kuris krikščionis ir geba, tad kunigas sako, kad būtent dėl to kunigystės metais ir nerimavo. Suvokė, kad Bažnyčia neranda laiko aiškinti žmonėms Krikšto esmės, o pakrikštyti žmonės akcentus ne ten sudeda.
Paskambino į Pakutuvėnų bažnyčią inteligentiška moteris ir klausia, ar galima vaiką pakrikštyt. Ji pati į bažnyčią nevaikštanti, Jėzaus jai nereikia, netiki ji juo, tačiau vaiką pakrikštyti norinti, mat močiutė ramybės neduoda. „Ponia, jūs – inteligentiška moteris – tikite prietarais ir dėl močiutės kažką darysite?“ – toks kunigo atsakymas moteriai, atrodo, patinka. Vėliau ji vėl paskambina. „O jei vaikas numirs, tai be bažnyčios nelaidosite? Ne? Štai, kokie jūs, kunigai“, – piktinasi moteris.
„O kam reikia laidot su bažnyčia, jei ten neinat? Juk esat išsilavinę žmonės, o prietarais tikite?“ – į tokią frazę moteris nebeturi ką atsakyt. Pasak Gedimino, daugelis žmonių panašiais principais vadovaujasi. Pirma suplanuoja „balių“, o jau tada ateina tartis dėl krikštynų ir nori, kad ceremonija truktų kuo trumpiau. „Daugeliui – tik proga pabaliavot“, – sako jis.
Pasak kunigo, daug pasaulio religijų žada nuodėmių atleidimą, tačiau niekas nežada gyvybės – atgimimo iš Dvasios. Kas yra tas atgimimas iš Dvasios, gaunamas būtent Krikšto metu? „Gal ir nesvarbu, žmonės gyvi ar negyvi? Pirmieji krikščionys net į namus, į eucharistijos šventimus duonos laužyti neįsileisdavo neatgimusiųjų iš Dvasios. Nabašnykams juk nėra ką veikt su gyvaisiais“, – aiškina Gediminas.
Per Krikštą gaunamas patepimas tam, kad galėtume tęsti Kristaus misiją. Tai reiškia – liudyti Dievo meilę žmonėms. Mylint save, mylint žmones ir tą liudijant savo darbais. Pats Krikštas stebuklo nepadaro. Galima daug kartų murdytis šventame vandenyje, bet tai nieko nepakeis. „Ar mes tuos dalykus esam suvokę? Gavom dovanėlę, bet jos neišpakavom, todėl nenaudojam. Gal laikas išpakuot?“ – sako jis.
Lietuva, Italija, Izraelis, Jordanija
Norėdamas pateikti atsakymus, Gediminas susirado režisierių Audrių Stonį bei papasakojo, apie kino viziją. Režisieriaus akys sublizgėjo ir buvo sutarta kurti filmą. Galų gale, juk šie metai – Žemaičių Krikšto jubiliejaus metai, o filmas apie Krikšto Sakramentą papasakotų taip, kad žmonės protu ir širdimu atrastų esmę.
Režisierius A. Stonys sako suvokiantis, kad kinas bus prastas, jei neišliesi prakaito, kraujo, neįdėsi širdies, todėl tapo svarbiausia kurti taip, kad filmas būtų suvokiamas širdimi.
Filmuoti nuspręsta Lietuvoje, Italijoje, Izraelyje, Jordanijoje. A. Stonys sako seniai suvokęs, kad kinas gali perteikti tai, ko knygos negali padaryt. Kinas geba pasakyti tarp žodžių, papasakoti vaizdais tai, kur žodžių nelieka. „Laikau save krikščioniu, tačiau supratau, kad labai nedaug žinau. Bekuriant filmą buvo įdomu suprasti ir pasidalyti supratimu. Ne informacija, o ta dvasia ir tuo vidiniu turiniu, kas vyksta žmoguje, kodėl tai svarbu ir kas darosi su žmogumi, kai jis pakrikštijamas“, – sako režisierius.
Gediminas per gyvenimą prie kino kūrimo ne kartą prisilietė. Vaikystėje norėjo būti menininku arba naru. Prisileisdavo į vonią vandens, nes labai traukė povandeninis pasaulis. Lakstė ir su fotoaparatu, laiką leido dailės studijoje. Galų gale suvokė, kad jokio šedevro nesukurs, bet jei kokią „dūšią“ išgelbės, tai ir bus šedevras. Todėl ir „pasidavė“ į kunigus.
Beje, būti kunigu apsisprendė Šiauliuose, o besimokydamas kunigų seminarijoje turėjo leidimą platinti religinius filmus. Tikėjo, kad kino menas gali stipriai pasitarnauti tikėjimo tiesoms, tad vertė, garsino filmus.
Atrodė, kad filmą daryti – pramoga. „Kol neįsivėliau, galvojau, vienas malonumas. Tai didelis, daug emocijų reikalaujantis darbas. Man sunkiausia buvo Izraelyje. Keldavomės anksti ryte, dar saulei nepatekėjus eidavome į dykumą. Visą dieną prasimali, grįžti, žiūri medžiagą ir lanko nusivylimai, džiaugsmai ar emocinės duobės“, – sako G. Numgaudis.
Krikščionys nuogumo nesigėdijo
Kino kūrėjai pirmųjų krikščionių patirtis nusprendė perteikti per architektūrą. Šiais laikais Krikšto architektūros nėra – „bliūdelis“ su vandeniu teatnešamas. O seniau krikštykla buvo pati brangiausia ir garbingiausia vieta bažnyčioje po altoriaus. Pasak Gedimino, ji buvo vadinama Motinos Bažnyčios įsčiomis ir visada buvo su ypatinga meile išpuošta.
Kino kūrėjai atrado, kad kažką panašaus žydai praktikavo. Juk jie kažkodėl nesipiktino, kai Jonas Krikštytojas krikštijo panardindamas žmones į Jordano upę. Pasirodo, žydai praktikavo liturginius apsiplovimus. Turėjo mikvas – nedidelius baseinėlius su laipteliais į abi puses. Ateini, pasineri ir išeini.
„Žydai iki šiol tai praktikuoja. Pagal jų tikėjimą, kai Adomas su Ieva atsiskyrė nuo Dievo, pasidarė pažeidžiami mirčiai. Bet koks kūno dalies netekimas, net nagų nusikirpimas, prisilietimas prie mirusio gyvulio ar žmogaus – prisilietimas prie mirties. Susitepęs mirtimi negali eiti į sinagogą, todėl moterys po mėnesinių, vyrai – po sėklos išsiliejimo turėdavo mikvoje rituališkai apsiplaut“, – pasakoja kunigas.
Į mikvas yra atvestas šaltas šniokščiantis kalnų upių gyvas vanduo. „Buvau įlindęs į tokią, norėjau pats pasinert, ne tik pafilmuot. 8-10 laipsnių, smagiai buvo. Šiltuose kraštuose šaltas vanduo – sukrečiantis dalykas. Kada mes, katalikai, pradėsime vertinti paprastus gamtos ženklus?“ – sako Gediminas.
Ortodoksai, protestantai taip pat lenda į vandenį ir murkdosi ne kartą. Ortodoksai švenčia Jėzaus Krikšto šventę. Išsikirtę eketę lenda Krikšto įžadų atnaujinti. Pasak Gedimino, vanduo reiškė patį gyvąjį Dievą. „Žydui pasinerti į gyvą vandenį reiškia pasinerti Dieve. Pasinėrimas – Dievo malonės ir meilės įvaizdis, pasiryžimas gyventi su Dievu ir Dieve“, – sako jis.
Kitas svarbus momentas krikšte – nuogumas. Pasak Gedimino, nežinia, kas atsitiko vėliau, bet iki XI amžiaus ikonografijoje ryškiai matosi, kad bažnyčia nesigėdijo nuogo kūno. Jėzus Ravenos, Monrealio senose mozaikose vaizduojamas nuogas.
„Jėzus visur stovi kaip vyruks nuogutėlis ir krikščionys nesigėdija į jį žiūrėt. Seniau žmonės buvo krikštijami nuogi. Kūnas buvo tepamas aliejumi. Krikščionys tikėjo, kad kūno ištepimas aliejumi – jo orumo, garbingumo atstatymas. Kūnas – tai Dvasios šventovė, į kurį turi žiūrėti su pagarba ir meile. O kūnas tepamas aliejumi, kad žmogus taptų velnio nesučiumpamas dvasinėje kovoje“, – sako kunigas.
Buvo bendruomenių, kur krikštijamasis ne tik panardindamas į gyvąjį vandenį, bet ir jo turėdavo išgerti. Kad būtų ne tik nuplautas, bet ir visas prisipildęs. Išteptas aliejumi apvelkamas baltu rūbu. Tas rūbas simbolizuoja „apsivilkimą“ Kristumi.
Kodėl krikštijami kūdikiai, jei suvokti krikšto esmę lengviau suaugusiems? Pasak Gedimino, katalikų bažnyčia tiki, kad ir vaiko širdyje gyvena Šventoji Dvasia. Tikima, kad tėvai turi teisę vaikus įvesti į savo bendruomenę, todėl vaikas gauna krikštatėvius. Jų pašaukimas – ne „bombonkes“ pirkti, o padėti vaikui užaugti tikinčiu ir suvoktų save, kaip Dievo vaiką.
G. Numgaudis pakrikštijo nemažai žmonių, tačiau sako, kad bekuriant filmą jis kitaip juos ėmė krikštyti. Pakutuvėnuose krikštijama tik per šeštadienio ir sekmadienio šv. Mišias. „Dalyvauja visa bažnyčia, atrodo, žmonės turėtų atsisakyti, juk 1,5 val. su mažu vaiku būti apeigose sunku. Tačiau žmonių nemažėja ir tai rodo, kad žmonės nori šventės, jie ieško tikrų dalykų“, – sako kunigas.
Šaltinis http://savaitrastis.siauliaiplius.lt
Kiekvienas mūsų gali prie šio filmo prisidėti malda ir auka:
Rekvizitai:
VšĮ Pakūta
Įmonės kodas: 300976819
Sąskaitos numeris: LT457044060007141592
Banko kodas: 70440
BIC (SWIFT kodas): CBVILT2X
Kontaktai:
Adresas: Pakutuvėnų k., Šateikių sen., LT-90027 Plungės raj.
Tel.: +370 69835096
El.paštas: bruolis@hotmail.com
Pg.Lazarev: Krikštas, tai sąmonės sujungimas su aukščiausiuoju. Taip žmogus lyg ir išsižada žemiškų malonumų ir idealų. Pasirenka gyvenime ieškoti Dievo, rinktis pagal Dievą, tarnauti Dievui. Jeigu tai ištiesų taip… Krikštas nepaprastai atsakingas žingsnis?
Mano manymu,reikia krikštyti suaugusius,todėl kad mažas vaikas jis prievarta yra krikštijamas,jis nesupranta ar jam reikia to krikšto ar tai tėvų užmanymas.