Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Šv. Jono Krikštytojo gimimas – br. Paulius Vaineikis OFM – 2012-06-24

Pirmasis skaitinys (Iz 49, 1–6)

Klausykite, salos, išgirskite, tolimos tautos! Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus; dar motinos įsčiose man tebebūnant, jis ištarė manąjį vardą. Jis mano burną padarė panašią į aštrų kalaviją ir paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Mane jis pavertė smailia strėle ir įsidėjo į savo strėlinę. Jis man pasakė: „Tu, Izraeli, esi tarnas, per kurį savo garbę aš noriu apreikšti“.
Bet aš kalbėjau: „Veltui aš stengiaus, tuščiai ir bereikal jėgas eikvojau. Tačiau mano teisės Viešpaties rankoje, ir mano atlygis pas manąjį Dievą“.
Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Taip buvau pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas man buvo stiprybė.
Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 138, 1–3. 13–15)

P. Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei.

Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
žinai, kada sėdu, keliuosi.
Iš tolo matai, ką galvoju,
žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
Tau žinomi visi mano takeliai. – P.
Juk tu mano širdį sukūrei,
sunarstei mane motinos įsčioj.
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
kad visi tavo darbai stebuklingi.
Tu manąją sielą pažįsti. – P.

Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
kai tamsoj mane tvėrei,
kai slaptingai aš brendau po žemėm. – P.

Antrasis skaitinys (Apd 13, 22–26)

Paulius kalbėjo:
„Dievas pakėlė protėviams karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai.
Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio’.
Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis“.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 76)

P. Aleliuja. – Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,
nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 57–66. 80)

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
Kiti jai sakė: „Betgi niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
Tuo tarpu kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Žymos: , , , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.