Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Telšių vyskupo Jono Borutos SJ ganytojinis laiškas

vysk. Jonas BorutaMieli Broliai Seserys – Žemaičių Žemės krikščionys,

Sveiki sulaukę Kristaus Prisikėlimo šventės. Kaip pavasario saulė kasmet atnaujina ir atgaivina mūsų žemės veidą po žiemos šalčių ir tamsos, taip kasmet Velykų šventės su šventuoju joms pasiruošimo Gavėnios laikotarpiu atnaujina ir suintensyvina mūsų tikėjimą, mūsų religinį gyvenimą. Dauguma Jūsų po Gavėnios Kristaus kelio apmąstymų giedant Kalvarijos kalnų giesmes, po per parapijas nusiritusios Gavėnios rekolekcijų bangos, apsivalę šventąja išpažintimi ir atgaila nuo praeities gyvenimo nuodėmių, tyromis širdimis susirenkate švęsti mūsų tikėjimo didžiąją misteriją – Kristaus pergalės prieš mirtį, prieš mūsų nusipelnytą mirtį, šventę. Pagal apaštalo Pauliaus mintį: „…išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 8-9).

Broliai, „argi nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-5).

Po beveik 2000 metų – t.y. XX amžiaus septintame dešimtmetyje Vatikano II-asis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas apaštalo Pauliaus mintis paaiškino apibendrindamas XX amžiaus žmonijos dvasinę patirtį: „Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes, pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.

Visa Kristaus Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir pripažįsta, kad pažanga gali tarnauti tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą: „Nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir piktybės dvasia, Dievui ir žmogui tarnauti skirtąją veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.

Tad jei kas nors klausia, kaip šią nelaisvę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu, žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir viską valdantis (Gaudium et spes, 37). „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22-23).
Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei (Gaudium et spes, 39).

Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybės, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo meilės ir taikos karalystę“. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.

Tačiau kol mes gyvename šiame laikinajame pasaulyje, nuolat susiduriame su neatbaigta šia karalyste. Šis pasaulis nuolat patiria Dievo duotos, kiekvienam žmogui suteiktos laisvės dovanos panaudojimu ne tik gėriui siekti, bet ir blogiui platinti. Skaudžius ir klaidingus nuodėmių mūsų tikėjimo brolių – dvasininkų pasirinkimus, padarytus penkiasdešimties metų laikotarpyje, intensyviai šios Gavėnios metu reklamavo ir reklamuoja liberalioji žiniasklaida. Tai Jums, dorieji ir ištikimieji tikintieji, sukėlė daug skausmo ir drumstė Gavėnios susikaupimą, maldą ir dvasinio atsinaujinimo pastangas. Kaip laiške Airijos tikintiesiems rašo popiežius Benediktas XVI: „visi kenčiame dėl nuodėmių mūsų brolių, kurie išdavė šventą misiją… Daugelis jaučiatės asmeniškai praradę dvasią ir apleisti, kai kurių akyse esate be kaltės kalti (dėl gretinimo su nusidėjėliais) ir vertinami, tarsi būtumėte kažkokiu būdu atsakingi už kitų blogą elgesį. .. Tačiau pastarųjų dešimtmečių pokyčiai, sekuliarizacija, religinių praktikų mažėjimas silpnino mūsų, taip pat kunigų ir vienuolių mąstymą bei pasiryžimą gyventi pagal Evangeliją ir katalikiškas vertybes“.

Tikrai, kiekvienas giliau mąstantis žmogus gali nesunkiai suvokti, kad šiandieninėje mūsų kultūroje propaguojamas niekinantis požiūris į dekalogo šeštąjį įsakymą „Nepaleistuvauk“ ir devintąjį – „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ tikrai nepasitarnauja tam, kad būtų laikomasi nuostatos: nepaleistuvauk su nepilnamečiais. Taip, pastarosios normos nesilaikymas palieka sunkią žaizdą nepilnamečių sielose, bet taip pat gilias žaizdas vaikų sielose palieka tėvų suirusios santuokos, iširusios šeimos, ko pagrindinė priežastis – svetimavimas. Nesunkiai galime suprasti, kokias vaikų žaizdas paliks jų įvaikinimas taip vadinamosiose „netradicinėse šeimose“. Veidmainiška eskaluojant kunigų pedofilijos problemą, nematyti, užmerkti akis prieš šeimos skaudžius nuopuolius skatinantį „šiuolaikinį“ gyvenimo būdą bei šiuolaikinę kultūrą.

Tikėjimo mokymo kongregacijos teisingumo gynėjas monsinjoras Charles Scicluna sako, kad netiesa, jog Šventasis Raštas įsako slėpti tokius faktus. Buvo reikalaujama saugoti paslaptį tyrimo metu, kad būtų apsaugotas įveltų žmonių geras vardas – tiek įtariamųjų, tiek aukų, nes to reikalauja nekaltumo prezumpcijos , kol kaltumas teisiškai neįrodytas. Bažnyčia teisingumo niekada nepaverčia spektakliu. Reikalavimas saugoti paslaptį niekada nebuvo suprantamas kaip draudimas palaikyti ryšius su civilinėmis teisingumo institucijomis. Be to, mons. Scicluna nurodė, kad šiuo metu pasaulyje yra 400 tūkstančių katalikų kunigų, per devynerius metus (2001-2010) išnagrinėta 3 tūkstančiai bylų, nustatyta trys šimtai tikros pedofilijos atvejų per penkiasdešimt pastarųjų metų. Dėl Dievo meilės ir šitas skaičius yra labai didelis, tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto reiškinys nėra toks masiškas, kaip kai kas norėtų įtikinti.

Š. m. kovo 5 dieną prancūzų dienraštis „Le Monde“ išspausdino „disidentu teologu“ vadinamo Hanso Küngo straipsnį „Kovojant su pedofilija panaikinkim kunigų celibatą“.

Kovo 14 dieną „Le Monde“ Küngui atsakė Stephane Jaulain, kunigas, taip pat šeimos terapeutas ir psichiatras su keliolikos darbo metų patirtimi. Kaip sako šiame straipsnyje, reikia „Skirti celibatą ir pedofiliją“. Anot kunigo psichiatro Jaulain, jis per penkiolika darbo metų nėra radęs rimtoje mokslinėje literatūroje pagrindinio priežastingumo tarp celibato ir pedofilijos.

Greičiau reiktų sakyti, kad ne celibatas yra priežastis, o kad kunigo statusas gali būti patrauklus psichologiškai nesubrendusiems asmenims dėl tariamo kunigo imuniteto (t.y. nepakaltinamumo) jausmo, dėl įsivaizdavimo, kad kunigui viskas galima. Šiuo požiūriu yra panašumų su kita institucija – diplomatiniu korpusu. Nemažai pastarojo meto diplomatų įsivėlė į pedofilijos atvejus, kurie vėliau užglaistomi valstybių vadovų. Kun. Jaulain priduria, kad patirtis rodo, jog seksualinis išnaudojimas būdingas visoms socialinėms klasėms, bažnytinės bendruomenės čia neišsiskiria iš kitų. Psichiatras ironiškai įvertino Küngo nuostatą, jog celibato panaikinimas padės kovoje su pedofilija: duomenys rodo, kad virš 90 procentų nepilnamečių išnaudojimų įvyksta šeimos rate. Tai gal uždrausti šeimos gyvenimą, kaip pačią pavojingiausią aplinką vaikams? Tačiau būtina griežtai atrinkti kandidatus į kunigystę ir atsijoti tuos, kurie kunigystę sąmoningai ar nesąmoningai renkasi dėl antrinių motyvų pvz. tikėdamiesi lengvesnio, mažiau įtempto gyvenimo.

Šiandien kunigo gyvenimas nėra lengvas. Ačiū Dievui, kad pašaukia kunigystėn pakankamai uolių, darbščių, energingų jaunuolių, degančių noru nešti Kristaus Evangeliją į mūsų miestų ir kaimų žmones, kaip šviesą ir atramą, taip pat nelengvam XXI amžiaus žmonių gyvenimui. Melskimės, kad tokių uolių ir darbščių pasišventėlių Dievo ir žmonių tarnybai nepritrūktume.

Mieli Broliai Seserys, nesinorėjo gražių, nuostabių Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį švenčių proga liesti šią skaudžią problemą, tačiau daugeliui iki švenčių neišsiaiškinti klausimai, nustumti į pasąmonės lygmenį temdys ir drums Velykų džiaugsmą. Tuo labiau, kad, matyt, neatsitiktinai kažkieno priešvelykinis laikas buvo pasirinktas šiai agresyviai Bažnyčios, jos kunigų ir Popiežiaus puolimo kampanijai.

Noriu baigti giedresne Velykine mintimi. Velykos yra ne tik prieš beveik 2000 metų įvykusio Kristaus Prisikėlimo paminėjimas, bet ir visų Jį tikinčiųjų prisikėlimo iš mirties šaltinio – nuodėmių. Ne tik patys taip turime švęsti Velykas, bet ir kitiems padėti kilti iš nuodėmių, atsiversti Dievo gailestingumui. Kaip komentuodamas šių metų penktojo Gavėnios sekmadienio Evangeliją Popiežius Benediktas XVI kalbėjo, Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip pas Jėzų jo priešai atvedė sugautą svetimaujant su svetimu vyru moterį. Pagal to meto įstatymus, tokia nusidėjėlė turėjo būti nubausta mirties bausme – užmėtant akmenimis. Jėzus ilgai tylėjo, kaltintojams nesiliaujant, jis paskelbė savo nuosprendį: „Kas iš jūsų be nuodėmės tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Jėzaus priešai žinodami, kad Jėzus žino ir gali atskleisti žmonių sąžinės paslaptis, vienas po kito pasišalino. Liko vienas Jėzus ir ta nusidėjėlė moteris. Tada Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs mirčiai nepasmerksiu, eik ir daugiau nebenusidėk! Popiežius Benediktas XVI paaiškina: „Dievas mums trokšta tik gėrio ir gyvenimo. Jis pasirūpina mūsų sielos gerove per savo tarnus, mus išgelbėdamas iš blogio Atgailos – Susitaikymo sakramentu, nes nori, kad niekas nežūtų, o visi turėtų galimybę atsiversti. Te visi tikintieji supranta šio sakramento reikšmę, išvysta jo grožį, kad būtų atgaivinti gailestingojo Dievo meilės. Mokykimės iš Jėzaus, kaip neteisti ir nesmerkti paklydusio artimo, kaip nenuolaidžiauti nuodėmei „eik ir daugiau nebenusidėk, pradedant nuo savęs, būti saviems pakantiems ir gailestingiems, o ir kitų svetimųjų atžvilgiu.

Taip Jėzaus jau prieš 2000 metų parodė kelią kaip spręsti skaudžiausias mūsų laikmečio problemas.

„Nepaskęs eldijėlės, nei valtys, švyturys Tavo uosto jei ves … Keltis, Viešpatie, norim mes keltis: pražūtis ir mirtis be Tavęs“. /B. Brazdžionis/ Ramių, palaimingų Prisikėlimo švenčių visiems!

+ Jonas Boruta, SJ, 2010 Velykos

Žymos: , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.