Pakūta
Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas
Pakutuvėnai@Facebook
Vasara 2020
Skelbimai
Pakutuvėnų bažnyčioje instaliuota priešgaisrinė signalizacija – 2019-07-05
Nors mūsų bažnytėlė ir ne Notredam, bet nuo gaisrų saugotis yra būtina. Vyksta priešgaisrinės signalizacijos instaliavimo darbai. Prašome Jūsų pagalbos aukomis Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapija
Įmonės kodas: 191277314
Sąskaitos numeris: LT274010041800167994
AB Luminor bankas
Banko kodas: 40100
Adresas: Minijos g. 22, Pakutuvėnų k., Šateikių sen., LT – 90390 Plungės raj.
Tegul Dievas kiekvienam atlygina už kiekvieną gerą darbą.
Katalikų pasaulio leidiniai
Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ yra didžiausia katalikiška leidykla Lietuvoje. [...]
Knygos apie Pakutuvėnus autorė Jolanta Klietkutė: „Istoriją kuriame ir mes“
„Mirę kaimai“, „dingę kaimai“, „apleistos sodybos“… kokiais tik vardais Žemaitijoje nevadina vietovių, kuriose kadaise virte virė gyvenimas,
kuriose ore ir dabar tebepulsuoja žmogaus gyvybės, veiklos dvasia, [...]
Adoracija kiekvieną antradienį
© 2020 Pakūta •
Tinklaraščio variklis: WordPress & Mimbo. Sprendimas: kiela.lt
Svetainė kuriama parapijos narių iniciatyva.
Griežtai draudžiama pakuta.lt turinį skelbti kitose interneto svetainėse, tradicinės žiniasklaidos priemonėmis ar ją kitaip platinti be raštiško sutikimo. Gavus sutikimą būtina nurodyti šaltinį – pakuta.lt.
Svetainė kuriama parapijos narių iniciatyva.
Griežtai draudžiama pakuta.lt turinį skelbti kitose interneto svetainėse, tradicinės žiniasklaidos priemonėmis ar ją kitaip platinti be raštiško sutikimo. Gavus sutikimą būtina nurodyti šaltinį – pakuta.lt.
Įstrigusi citata: „Tam, kad suprastume, kas vyksta liturgijoje, turime įsijausti“.
Dar svarsčiau apie br. Algio pastabą apie tai, kaip „kunigas neriasi iš kailio“ liturgijos metu. Kiek girdėjau, Stačiatikių Bažnyčioje lyg ir Dievo žodis arba giedamas, arba skaitomas monotonu, kad „nesinerti iš kailio“, kad kalbėtų Dievas, o ne žmogus. Suprantu, nuo ko bėgama, bet ar nenubėgama į šalį? Kaip sakoma, nuo vilko ant meškos. Kodėl taip rašau… Tokiu būdu bandoma Dievą „išlaisvinti iš kūno“, sudvasinama. Bet pati evangelija yra įkūnyta Jėzuje. Dievas priima kūną. Dievas ateina į kultūrą, įsiveržia į istoriją, apsivelka kaulais ir mėsa. Jis kalba kvėpuodamas plaučiais, kalba aramėjiškai. O kai ateina pas lietuvius, kalba lietuviškai, kalba su jausmais, su intonacija. Būtent todėl aš esu prieš tą liturgijos nukūnijimą (žinau, kad naujus žodžius išradinįju). Savaime suprantama, liturgiją formuoti reikia su išmintim, pasveriant, įsijaučiant (apie ką sakė ir br. Algis).