Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Piemenėlių šv. Mišios – 2009-12-24 – 25

Piemenėlių šv. Mišios. Nuotraukų albumas

Kūčios nuo vaikystės man asocijuojasi su šeimos švente, jaukumu, balta staltiese užtiesto stalo, namais, prakvipusiais cinamono, eglutės ir mandarinų aromatais, spanguolių, graikinių riešutų ir kūčiukų skoniu burnoje, iškilminga ramybės bei šviesos sklidina nuotaika…

Mindaugo Daugėlos nuotraukų albumas

Kaip ir kasmet, šiais metais tikėjausi Kūčias ramiai sutikti namuose su savo šeima. Tačiau „žmogus planuoja, o Dievas šypsosi“ – visiškai netikėtai, neplanuotai atsiradau Pakutuvėnuose ir pasijutau tarsi studentas, po ilgų ilgų studijų metų sugrįžęs namo…

Vos pravėrus duris išvydau balta staltiese nutiestą stalą, ir daugybę žmonių, besidalijančių kalėdaičiais. Tiek daug ir tokių šiltų, prasmingų, iš širdies tariamų linkėjimų dar nesu gyvenime girdėjusi. Buvo visiškai nesvarbu ar tą žmogų pažįstu seniai, ar matau pirmą kartą gyvenime, – čia visi tapo viena šeima, kuri susėdo prie gausaus Kūčių stalo. Reikia būtinai padėkoti Pakutuvėnų bendruomenės šeimininkėms už nepaprastai skanias vaišes.

Smagų ir netradicinį Kalėdinių giesmių atlikimą „užvedė“ broliai Paulius ir Antanas, visus įtraukdami į gimstančio Jėzaus džiaugsmo pilnatvę.

Šios nuotaikos lydimi slidžiais Pakutuvėnų takais keliavome į angarą, į Piemenėlių šv.Mišias. Mistika buvo stebėti kaip aklinoje tamsoje iš tolumos išnyra atvažiuojančių automobilių šviesos ir nesibaigiančia upe plaukia mūsų link… Palikę šiltus namus, sočią vakarienę, įsiurbiančią TV, per plikledį, miškus į tuščius laukus ir šaltą angarą šis nesibaigiantis karavanas traukė kartu, kaip viena šeima, bendruomenė pasveikinti Užgimusio Jėzaus, dėkoti Jam už gyvenimą, gyvybę, už praėjusius metus, viltis ir svajones…

Tikrai nuoširdžiai lenkiuosi bendruomenei ir visiems talkininkams, kurie per kelias dienas sugebėjo taip neįtikėtinai perkeisti nejaukią ir šaltą patalpą. Tris dienas geradarių paskolinti šildytuvai pūtė karštą orą ir šildė angaro vidų. Rezultatai pranoko net tai ko buvo tikėtasi: atgijo čia miegojusios musės, naktiniai drugiai. Viduje buvo jauku ir šilta.

Akį džiugino ir vaikus (bei fotografus) traukė didžiulė miškų urėdijos dovanota eglė, puošta šiaudiniais žaisliukais.

Pakutuvėnų šlovinimo grupė ir jos nuoširdžios, šiltos giesmės ne vienam išspaudė ašarą, o širdį pripildė Gimusiojo laukimo išsipildymo džiaugsmu.

Brolis Gediminas šv. Mišių pradžioje pasveikino visus taip gausiai susirinkusius (žmonių buvo pilnas angaras!), pajuokavo, kad šildytuvai veikia varomi tepalo, tad šiais metais šv. Mišios vyks patalpoje, prakvipusioje „saliarka“. Ir čia pat garsiai pamąstė kur šiais laikais gimtų Jėzus. Į ką žmogus daugiausia sudeda savo laiko, vilčių, pastangų? Kas jam labiausiai rūpi? Gyvūnėlių jau beveik niekas nebelaiko, tvartelių nėra… tad Jėzus greičiausiai gimtų garaže, kur jį pasitiktų lygiai toks pat kvapas kaip čia…

Ši mintis mano viduje sukėlė daugybę neišspręstų klausimų, kurie ypač aktualūs man tapo šią vasarą. Iš vaikystės prisimenu ištisas vasaras kieme, kur su draugais laipiodavome po karstykles, supomės kelių rūšių sūpynėse, turėjome pakankamai erdvią ir gan švaraus smėlio dėžę, turėjome kelis medinius suoliukus, po kuriais slėpdavome „sekretus“. Kitaip savo vaikystės nė neprisimenu.

Šį pavasarį sūnui pasiūliau išeiti į kiemą vienam ir pažaisti su vaikais. Jis net akis išpūtė: „o ką ten veikti?“ Išėjome į kiemą kartu. Ta stulbinama metamorfozė mane pribloškė. Seniai nežinomais keliais iškeliavo visos sūpynės ir karstyklės, smėlio dėžės nė pėdsako nebeliko. Visas kiemas paverstas automobilių stovėjimo aikštele… Tuomet ir kilo klausimas kas mūsų visuomenei ir kiekvienam asmeniškai yra svarbiau: kur pasistatyti automobilį ar kur žais, kuo užsiims mūsų vaikai?.. Pasirinkimas akivaizdus… Tai kodėl paskui kaltiname vaikus, kad jie nenori pasitraukti nuo kompiuterių, televizorių ar šlaistosi gatvėmis nežinia kur ir su kuo?..

Tokiais tad pamąstymais prasidėjo piemenėlių Mišios Pakutuvėnuose. Tačiau brolio Pauliaus optimistinis pamokslas apie Išganytojo atėjimą į mūsų gyvenimo situacijas, brolio Antano (per šias Mišias išleisto į šlovintojo pareigas) šiltas pasveikinimas, brolio Gedimino pamąstymai apie šiandienos Dievo žodį, ugningos šlovintojų giesmės – pripildė širdį šviesos ir tikėjimo, kad Dievui nėra negalimų dalykų.

Nors šv. Mišios pasibaigė vėlai naktį – niekas neskubėjo skirstytis, sveikino vieni kitus, linkėjo Užgimusiojo dovanų pilnatvės, dalijosi suneštomis vaišėmis ir karšta arbata.

Norėčiau ir visiems skaitantiems palinkėti – tikėkite stebuklais, Dievui tikrai nėra negalimų dalykų.

Mindaugo Daugėlos filmuota medžiaga

Žymos: , , , , , , ,

5 komentarai

  1. Ačiū, Jolanta! Tavo nuotraukos labai gražios!

    Ir dar labai patiko br. Pauliaus ir br. Antano “Tyli naktis”, ypač finalas :)))

  2. Įrašas papildytas dar vienu vaizdo įrašu.

Nuorodos

  1. Švenčių dienotvarkė | Pakūta

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.