Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

… apie meilę

pvaivor

Vaivorykštės gale (Jolantos Klietkutės nuotrauka)

Nepakanka, kad žmogus nemėgtų Pakutuvėnų. Tokiu atveju jis galėtų persikelti kitur. Žinoma, nepakanka, ir kad žmogus mėgtų Pakutuvėnus tokius, kokie jie yra – tada jie ir liktų tokie, kokie yra, o tai būtų klaiku.

Atrodo, yra vienintelė išeitis – kad kas nors mylėtų Pakutuvėnus, mylėtų juos be išlygų, be jokios konkrečios priežasties.

Jei toks žmogus atsirastų, Pakutuvėnai atsiskleistų dramblio kaulo bokštais ir aukso stogeliais. Pakutuvėnai išsipuoštų, kaip puošiasi mylima moteris. Puošmenos duotos ne tam, kad slėptų baisingus dalykus. Juk ir motina dukrytei į plaukus kaspiną riša ne todėl, kad be jo vaikas atrodo nepakeliamai bjaurus. Puošmenos gražina tai, kas ir taip verta pasigėrėjimo.

Jei žmonės mylėtų Pakutuvėnus taip, kaip motina myli savo vaiką, laisva valia, be išskaičiavimų, vien todėl, kad jie savi, tai po metų kitų Pakutuvėnai taptų gražesni už Florenciją.

Gal kas sakys: paistalai! Atsakau: tai tikroji žmonijos istorija. Tai faktas – jis paaiškina kodėl iškilo miestai. Grįžkime prie giliausių civilizacijos šaknų ir pamatysime, kaip jos apraizgo kokį šventą akmenį. Žmonės pirma imdavo garbinti vietą, ir tik vėliau pelnydavo jai šlovę. Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi. Ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo.

Ar yra taip mylinčių Pakutuvėnus?

Tekstas po Pakutuvėnų bažnyčios laiptais.

Jolantos Klietkutės adaptuota ištrauka iš G.K.Chesterton’o „Ortodoksijos“.

Redagavo Simonas Kiela.

Žymos: , ,

26 komentarai

  1. Nu tikri paistalai.
    Aš myliu Pakutuvėnus, kad ten skleidžiasi ir klesti Šventoji Dvasia. Visiems ramybės meilės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje

    • Kodėl paistalai?
      Gal būtent dėl to, kad tu pamilai Pakutuvėnus, ten ėmė skleistis ir klestėti Šventoji Dvasia?
      Džiaugiuosi, kad apsilankai čia.

    • Iš tiesų tai ir kyla klausimas, ar mes mylim Pakutuvėnus todėl, kad jie duoda naudos, ar todėl, kad jie tiesiog yra brangūs. Turiu prisipažinti, kad vis dar myliu antruoju variantu, bet žmones jau pradedu mylėti todėl, kad tai jie. :-)

      Ištraukoje ir kalbama apie besąlyginę meilę. Kol mylime tik todėl, kad man ten gera, tik todėl, kad ten randu ramybę, ar net Šventąją Dvasią – patį Dievą – mylime sąlygiškai, iš išskaičiavimo. Kai pradeda skleistis tikra meilė, ten atkeliauja pats Dievas – juk Jis pats yra Meilė. Na, o kai ateina Dievas, prasideda dalykai! :-)

  2. O, ačiū tam, kuris šitą tekstuką įdėjo. Jis kabo po laiptais bažnyčioje virš žurnalų staliuko labai labai seniai… Turiu įtarimų, kad dar nuo Jolantėlės Pakūtoje laikų. Ar tik ne ji ten bus jį ir pakabinusi? Kaip ir dar keletą įrašų kur nors Pakūtos nuotraukų albumuose. Palikimas mums visiems. Atvykstantiems ir apsistojantiems ilgiau ar trumpiau. Visiems. Kad neturėtume iliuzijų.
    Nežinau. Per maža mano iškalba ir protas pernelyg ribotas, kad sugebėti dalintis tuo, kokia meile aš myliu Pakutuvėnus. Greičiausiai dar toli gražu ne besąlygiška ir anaiptol ne nesavanaudiška. Myliu, nes čia man saugu – niekada niekur nebuvau išgyvenusi tokio saugumo. Myliu, nes Pakutuvėnai man brangūs – čia kažkaip sugriuvo mano iki tol turėtos vertybės ir atsirado naujos. Galvoju kartais apie savo intencijų grynumą – kodėl esu čia ir kažką darau – Pakutuvėnams. Kiek darau dėl to, kad Pakutuvėnus myliu, tiesiog myliu; o kiek dėl to, jog pati turiu sau iš to naudos. Jei ne kažkokios materialios, apčiuopiamos – tai bent jau patirtinės, dėl išprusimo bendro, taip sakant, tobulėjimo, pagaliau.
    Sunku kalbėti apie meilę Pakutuvėnams.
    Pernai, kai buvau vos pora mėnesių atvažiavusi Pakūton, savo blog’e rašiau:

    “Visur tu turi būti arba katalikas, arba krikščionis, arba dar kažkoks – turi būti suformuotas pagal kažkokį modelį. O čia nėra jokio modelio. Nors yra daug krikščionybės, daug pranciškonų dvasios, meilės gamtai, meilės žmogaus natūralumui, meilės…
    Ir tu gali būti bet koks.
    (Anonimas, buvęs narkomanas)

    Tokia vieta kadaise buvo Viliaus Orvido sodyba, tokia vieta yra čia, Pakutuvėnuose, kur esu štai jau beveik pora mėnesių. Koks nors ex’pustelnikas visai gali būti tuoj pat mane paprotins, kad ir Pakūta tokia jau tik BUVO, dabar tai jau ne ta dvasia, ne tie žmonės, ne tie prioritetai, ne tie…ne taip…ne tas… Ne. Ne ne.
    Kažkodėl prieš keletą dienų, kai buvau išvykusi gimtinėn atlikti pilietinę (rinkėjo, skant) pareigą pajutau, jog visgi taip nėra. Yra tų, kurie bent jau stengiasi, kad tu jaustumeisi gerai. Nesvarbu kas/koks esi. Kartais jiems tai pavyksta, kartais ne. Kaip ir šiandieninis mano susivokimas: ryte tvarkiau šiltnamį, ir, staiga sustingau apsikabinusi kastuvą aiškiai supratusi, kad esu priimama ne dėl to, ką darau ar ko nedarau. Man nereikia kažkaip nusipelnyti, būti kažkuo naudingai… Ne. Esu priimama vien todėl, kad esu. Esu mylima (netgi). Ir visa tai šiaip, už nieką. Vien dėl to, kad esu. Galiu tiesiog ant kokio kibiro prasėdėti šitam šiltnamy visą darbui skirtą laiką. Niekas neateis patikrinti. Niekas nepapriekaištaus, kad padariau per mažai. Arba išvis nepadariau. Tai nervina, tai nuginkluoja, tai supurto. Esu priimama besąlygiškai.
    Skausmingas supratimas.”

    Greičiausiai kažkaip panašiai mąstau dar ir šiandien. Nedaug kas pasikeitė per tuos metus. Taip, kažkas keitėsi manyje, kažkiek turimų kaukių nukrito, kažkas manyje sugebėjo pamatyti tai, ko aš net neįtariau savyje esant. Daug čia man buvo atleista, daug už ką teko atleisti pačiai sau. Nedrįstu prognozuoti ir planuoti kas dar laukia ateity…

    • Šį tekstą užrašiau 1999 metais, kai “pustelnikų” bendruomenė buvo paleista. Nesitikėjau, kad jis taip ilgai čia kabės. Tiesiog suvokiau, kad ne mūsų buvimas suteikia Pakutuvėnams gyvybės. Jeigu bus žmonių, kurie mylės Pakūtą aukščiau aprašyta meile, Pakutuvėnai išliks, iškils, atsinaujins…
      Dar labai noriu pasidalinti tekstu, kuris buvo užrašytas molinuke, norėčiau, kad taip būtų parašyta ir kiekvienoje Kryžiaus kelio koplytėlėje (o gal net ir bažnyčioje):
      „Pūstynė niekada negali būti tiesiog poilsio – miego, jėgų atstatymo, ritmo pakeitimo – vieta. Pūstynė yra šventa vieta, tokia šventa, kad į ją įeinant apima baimė. Ji ne vieta, į kurią užeinama išgerti kavos ar arbatos! Tai ne valgymo, ne miegojimo vieta. Tai Dievo vieta, ir vienintelis žmogus, kuris joje gali miegoti arba valgyti, yra pūstyninkas arba jo mokinys, arba kitas pūstininkas. Ji negali būti naudojama niekam kitam.“
      /Katerina de Hueck Doherty. Pūstynė/

  3. o kaip nustayt myli ar nemyli?

  4. Visi pavydėkit man :D
    Gyveno beveik pačiuose pakutuvėnuose.
    Teisingiau aartimiausiame kaime. ” Aleksandrave ” Turėčiau pasakytį, kad pakutuvėnai tikrai gražus kaimas.

  5. Nesu buvusi Pakutuvenuose, o ir sia svetaine nesenai atradau, bet suzavejo mane Jusu meile siai vietai…. Kai grisiu i Lietuva butinai aplankysiu:))

  6. Pakutuvenai – tai oaze dykumoje.Ten visuomet randi ramybe,atgaiva sielai,meile gamtai, zmogui,Dievui. Dekoju Dievui uz brolius Gedimina ir Pauliu.Stiprybes jums.

  7. Nesu buvus Pakutuvėnuose.. kol kas :) Šiandien planuoju ten nuvykti.. Ar myliu Pakutuvėnus? TAIP, myliu. Ne dėl to, kokie jie yra (nes dar nesu ten buvusi), ne dėl ten gyvenančių žmonių (nes jų dar nepažįstu).. Tiesiog myliu Pakutuvėnus.. kaip myliu bundantį pavasarį besiskleidžiančią laukuose gėlę, kaip myliu akimis nulydimą paukščio skrydį, ryto vėsą, saulės spindulį, vaiko šypseną.. tiesiog myliu.. myliu dar net jų nemačius :)

  8. Nežinau kodėl, bet šį kart neatradau ko tikėjaus. Žmonės atrodė šiek tiek susikaustę, pavargę ir Gediminas atrodė pavargęs.

    • Sveika, Lina.

      Suprantami Jūsų priekaištai, ir, greičiausiai pagrįsti. Suprantama, visi pakutuvėniškiai esame pavargę arba pervargę, o labiausiai turbūt brolis Gediminas. Normalu – pati vasaros pabaiga, o vasara buvo išties audringa (visom prasmėm).
      Kita vertus, Jūsų tiek daug, o mes….ant pirštų galima suskaičiuoti. Brolis Gediminas – vienas. Tad kad ir kaip besistengtume, visiems ir kiekvienam pakankamai dėmesio tikrai nesugebėsime skirti. Kažkas vistiek jausis nuskriaustas ir nepasotintas.
      Mes (nuolat gyvenantys Pakutuvėnuose) irgi tenkinamės tik trupiniais… Trupiniais, kurie kartas nuo karto nubyra nuo stovyklų maratono, parapijos reikalų (santuokos, krikštynos ir etc.), evangelizacijų ir brolių misijų. Tikrai neatsimename jau kada begėrėme arbatą ar tiesiog valgėm visi prie bendro stalo kartu su broliais (ar bent vienu iš brolių), ką ten – einamus darbus ne visuomet yra kada iki galo aptarti.
      Bet – toks gyvenimas. Galbūt tuo jis ir žavingas. O ypač Pakūtoj:)
      Lina, atvažiuokite pas mus į svečius vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Tiesiog taip – keletui dienų ar savaitgaliui. Tuo metu, atrodo, visi turime/atrandame bent šiek tiek laisvo laiko.

  9. Džiaugiuosi vėl sugrįžęs po kelerių metų. Ačiū už rūpesčius ir šventę. Manau, kad tai vėl pradžia :) Telaimina Viešpats Jūsų darbus.

  10. Kažkaip netikėtai išsprūdo ši pastabėlė, nesitikėjau kad taip greitai perskaitysit ir atsakysit. Buvau ir pavasarį, tada iš ties kažką užčiuopiau. Kažkokio įpatingo ar išskirtinio dėmesio kiekvienam ir nereikia, tiesiog jauti yra ta dvasia ar ne. Na giesmių vadovę tai turit nuostabią, jos balse yra kažkas tokio nenusakomai šviesaus. Kažkaip giedot su ja lengva ir gera, bet aš šiek tiek pristigau drąsos. O šiaip ,daugybę kartų žiūrėjau jūsų įrašus, verkiau ir norėjau apkabint tuos žmones. Kad būtum kartu su jumis, nebūtina čia atvažiuoti.

  11. Myliu Pakūtą. Buvau tik kartą mišiose. Ir vėl noriu sugrįžti. Man pas jus buvo gera.

  12. Su šilčiausiais linkėjimais aš. Tik.. Jūs užkeliat kartelę, kurią sunku perlipti. Esu vilnietė, į Pakūtą negaliu atvažiuoti taip dažnai kaip to norėčiau. O čia eiti savo keliu tiesiog nebegaliu. Viskas atrodo per masiška, per dirbtina, per skubu. Žinau, tikėjimas nėra dirbtina, bet kasdienybėje reikia atspirties taško, bendruomenės kad galėčiau irtis toliau. dėl to ilgiuosi Jūsų. Tos ramumos, ir tikėjimo židinio..

  13. Miela Vita, aš tai peržiūriu jų vaizdo įrašus ir kažkiek pasijaučiu pabuvojusi. Net nesugalvoju, gal kad jie galėtų kokią nuotolinę transliaciją vykdyti. Na fantazuokim,gal rasim išeitį.

  14. sveiki ,
    as pora kartu esu buves pakutoj. grazu jauku silta malonu ir dar visa kaip. be to broliukai labai faini. bet nezinau ka reiskia myleti vieta. man tai atrodo ne meile o tik susizavejimas. juk tas pats su viskuo situo arba su kitu bet tokiu pat galejo nutikti ir bet kur kitur(o gal ir negalejo:)
    zodziu gera kur esi:)

  15. Sveiki, kad yra Pakūta sužinojau prieš keletą metų. Sužinojau iš savo tėvelių, kurie gyvendami Mažeikių raj. labai mėgsta atvažiuoti čia, pas Jus. Žinojau, kad čia nuostabu, bet taip nė karto ir nesu pas Jus dar buvusi. Mat, pati gyvenu Vilniuje. Tačiau, prieš kelis mėnesius, netikėtai atradau šitą internetinį puslapį. Ačiū už tai, ką galiu patirti, būdama toli nuo Jūsų. Tikrai, pamilau šitą vietą, nors niekada dar čia nebuvau. Kiekvieną dieną, kai vaikučiai suminga pietų miegelio, aš puolu klausytis pamokslų, liudijimų, šlovinimų. Per tai, ką gaunu, aš pasisemiu jėgų visai dienai, o poto vėl laukiu, kada ateis laikas, kai vėl galėsiu klausyti Dievo žodžio. Žodžio, kuris eina tiesiai į širdį. Kiekvieną kartą verkiu ir negaliu atsidžiaugti, kaip man gera, kad radau Jus. Ačiū visiems čia esantiems broliams ir sesėms. Ačiū Aukščiausiajam už begalinę Jo meilę!!! Ačiū, kad Jis nepalieka savo vaikų, kad Jis visada yra su mumis.
    Laukiu, kada pas Jus galėsiu atvykti, labai noriu visą tai pamatyti ir išgirsti gyvai.
    Sėkmės ir sveikatos Jums visiems!!!

  16. Atradau ir atrodo pamilau, kodėl? Gal todėl, kad vertinu ir mėgstu tai, kas mažučiai, meilučiai ir atrodo savi vos tik pamačiusi. Aš labai, mes labai norėtume šioje parapijoje prisiekti vienas kitam,kad mylime ir mylėsime amžinai. Ar tai įmanoma.., Tikiuosi…

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.