Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Fotografams

Bendri patarimai fotografams:

Bažnyčia yra sakrali erdvė, todėl čia filmuojant ar fotografuojant, būtina laikytis pagarbos šventovei ir apeigoms.

Bažnyčia gerbia fotografų ir filmuotojų darbą, supranta atmintinų akimirkų įamžinimo svarbą, tačiau negali toleruoti, kai  filmavimo ar fotografavimo procesas užgožia pačias apeigas, joms trukdo, todėl, kad ir kokių pažiūrų būtumėte, kad ir kaip atsakingai žiūrėtumėte į savo darbą – bažnyčioje turite susitaikyti su tuo, kad svarbiausios čia pačios apeigos, o ne jų fotografavimas ar filmavimas.*

Liūdna, kai fotografai bažnyčioje savo veiksmais parodo menką supratimą to, kokioje aplinkoje atsidūrė, kaip profesionaliai atlikti savo darbą, nepažeidžiant šventovės sakralumo, bei apeigų šventumo.

Su kunigu būtinai prieš ceremoniją pakalbėkite, paprašykite leidimo, paklauskite, kur galima, o kur negalima eiti, ar galima užlipt kažkur aukščiau, kokius reikšmingus momentus turėtumėte/galėtumėte užfiksuoti.

Svarbu suprasti, kad kunigas nelygu kunigui. Vieni leidžia vos ne ant galvos užlipt, kiti gali uždrausti net užeiti jiems už nugaros, ar kirsti tam tikras ribas. Taigi – svarbu kalbėtis prieš apeigas. Jei sugebėsite parodyti kunigui, kad gerbiate tai kas čia vyks – ko gero užsitarnausite ir kunigo pagarbą kaip „rimtas“ ir „jautrus tikėjimui“ fotografas.

Bažnyčioje yra vaikščiojama vien tik grindimis. Ant ko nors lipti ar atsistoti būtų pavojinga. Gali būti, kad nesuprasite ant ko lipate, kam tas daiktas skirtas ir ką jis reiškia. Paprasta tvorelė staiga ima ir apsireiškia kaip Dievo stalas, o medinė kėdė – kaip Sostas, kuriame paskutinę dieną ateis atsisėsti Kristus Karalius. Taigi – vaikščiojam tik grindimis, prieš tai pasiklausę iki kur galime eiti.

Nors altorius labai panašus į stalą, vis dėlto, jei ant jo pasidėsite objektyvus ar kitus fotografinius reikmenis – galite rimtai įžeisti susirinkusius tikinčiuosius.

Labai svarbu suvokti, kad bažnyčioje svarbiausia – Kristus esantis Švenčiausiame Sakramente, kuris laikomas tabernakulyje. Paaiškinimas – Švenčiausias Sakramentas – tai duona, kuri, kaip tiki katalikai, yra tikras Kristus. Ji laikoma dėželėj ar „namelyje“, kuris vadinamas „palapine“ (lotyniškai – tabernaculum).
Kartais būna, kad didelėje bažnyčioje yra daug altorių ir daug tabernakulių. Tas kuriame laikomas Švenčiausiasis visada pažymimas raudona lempele, kuri dega virš arba šalia tabernakulio. Katedrose Švenčiausiasis įprastai laikomas ne centriniame altoriuje, bet kur nors šoninėje koplyčioje.

Bažnyčioje kertant ašį, kurioje yra Švenčiausiasis Sakramentas (t.y. tabernakulis su Švenčiausiuoju) yra parodoma pagarba Kristui – priklaupiama (žegnotis nereikia) arba nulenkiama galva. Taigi, jei apeigos vyksta kur nors koplyčioje – priklaupinėti kertant centrinę koplyčios ašį nereikia. Nebent joje yra Švenčiausiasis (tai iš karto lengva suprasti iš to, ar dega kur nors prie altoriaus švieselė, ar ne). Tada reikia bent jau nulenkti galvą.
Jei tenka stovėti arti tabernakulio – reikėtų vengti būti visiškai atsukus į jį nugarą – bent jau vos vos būti šonu į jį.

Kaip svečiuose nepuolate stumdyti baldų, taip ir bažnyčioje verta laikytis pagarbos ir neužsiimti saviveikla perstumiant į „fotogeniškesnę“ poziciją suolus, kėdes, aparatūrą ir t.t.

Vis dėlto reikia ir drąsos. Jeigu stovėsite kaip stulpas užlindęs už kolonos ar iškilmių kaltininkų nugarų – rezultato nebus…

Jei jūsų fotografuojamos apeigos vyks šv. Mišių metu, verta susipažinti su šv. Mišių eiga. Santuoka ar Krikštas dažniausiai būna po pamokslo.

KRIKŠTO FOTOGRAFUI

Krikštas visų pirma yra žmogaus gimimas Dievuje, jo įvedimas į Bažnyčios bendruomenę, o ne asmeninė fotosesija. Svarbiausi čia yra kunigas, krikštijamasis, bei tai, kas vyksta, o ne jūs ir jūsų darbas. Pernelyg uolus, labai lakstantis ir įkyriai šimtus kartų pliaukšintis fotografas gali erzinti susirinkusius maldai bei palikti ne pačius geriausius prisiminimus apie šventę (nors nuotraukos ir bus puikios).

Nepakenktų sudalyvauti keliose krikštynose būtent su tuo kunigu ir toje bažnyčioje. Pamatytumėte kaip ir kas vyksta. Apsižiūrėtumėte kur geriau stovėt, kaip vaikšto kitas fotografas ir pan.

Krikšte yra keli kertiniai momentai, kuriuos verta įamžinti:

1) Pasitikimas – miestuose dabar jo dažnai nebedaro, kaimuose vis dar vyksta (kunigas pasitinka žmones bažnyčios prieangyje ir įveda juos į bažnyčią – tai simbolizuoja naujo nario priėmimą į bendruomenę).

2) Dievo žodžio skaitymas – geriau klausytis, užuot fotografavus. Nebent kunigas duoda skaityti kam nors iš dalyvaujančių.

3) Egzorcizmas – judesiais beveik niekuo neišsiskirianti malda, bet teologiškai – vienas iš esminių Krikšto momentų. Kunigas ženklina krikštijamojo kaktą kryžium, uždeda ranką ant galvutės ir meldžiasi, t.y. ima kūdikį Bažnyčios globon (simboliškai uždėdamas stulą). Kartais tėvai ir krikštatėviai paprašomi taip pat paženklinti kriktšijamojo kaktą kryžiumi.

4) Patepimas Katekumenų aliejumi – simbolizuojantis tai, kad naujakrikštis tampa Kristaus mokiniu. Tepama kūdikio krūtinė, norint išreikšti, jog Kristaus mokslas priimamas į širdį.

5) Vandens užpylimas. Vanduo čia – svarbiausias simbolis, išreiškiantis tai, kad krikštijamasis „panardinamas“ Kristuje (t.y. giliai su Juo suvienijamas). Sugebėti nufotografuoti taip, kad matytųsi vanduo – būtų vienas iš rimtesnių lūkesčių šiam momentui. Galima bandyti fotografuoti visai iš arti, iš tos pusės kur bus kunigas, kad matytųsi tėvų, krikštatėvių veidai.

Įprastai krikšto metu kunigas prie savęs pasikviečia krikštijamąjį, tėvus ir krikštatėvius, patarnautoją. Taigi, yra 5+2. Pabandykite namie susistatyti šeimyną – šešis žmones glaudžiu ratuku. Pasižiūrėkite kaip arti reikės prieiti, kaip pagautumėte tai, kas vyksta ratuko vidury ir pan.

6) Patepimas Krizmos aliejumi – tepama krikštijamojo kakta. Šis aliejus (įprastai naudojamas kunigų šventimuose) išreiškia, jog krikštijamasis tampa kunigu ir karaliumi (ši kunigystė, žinoma, skiriasi nuo kunigystės kuri gaunama Kunigystės šventimais). Taip išreiškiama tikrovė, kad krikštijamasis, būdamas suvienytas su Kristumi, yra pašauktas aukoti Dievui šlovinimo auką – savo darbus, patį save ir savo gyvenimą (aukoti čia nereiškia „papjauti, sudeginti arba nupirkti/susimokėti“).

7) Krikšto rūbo įteikimas tariant: „Šis baltas drabužis tebus ženklas tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo.“

8) Kunigas paliečia krikštijamojo lūpas ir ausis, kad Viešpats Jėzus Kristus, kuris padaro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba, padėtų krikštijamajam, kad nebūtų kurčias Dievo žodžiui ir nebylys jį garbinti.

9) Žvakės įteikimas. Svarbi ne tik ta, kuri įteikiama krikštijamajam, bet ir didelė, nuo kurios ji uždegama. Didžioji vadinama Paschalu – ji pašventinama per Velykas ir simbolizuoja patį prisikėlusį Kristų, kuris dalina amžinąjį gyvenimą taip, kaip ši žvakė dalija ugnį naujai krikštijamiems, pati nesumažėdama.

10) Krikšto pabaigoje tėvui įteikiamas pakrikštytasis (jei kūdikis – ima ant rankų, jei suaugęs – stojasi šalia), o motinai – žvakė (simbolizuoja tikėjimo šviesą, kurią motina prisiima globoti naujai pakrikštytajame). (Tu, tėve, imk savo kūdikį ir nepamiršk, kad jam reikės nė tik duonos, bet ir tavo meilės, ir gražaus gyvenimo pavyzdžio. Tu, motina, imki žvakę, kurią savo vaikui įteiksi Pirmosios Komunijos dieną). Kartais šiuo momentu kunigas ar tėvas pakelia kūdikėlį parodyti visai bažnyčiai.

11) Kai kur daroma, o kai kur nebe – palaiminimai. Būna specialus motinai, specialus tėvui. Kartais dar kunigai daro specialų krikštatėviams. Būna, kad pasikviečia juos asmeniškai prie savęs, uždeda rankas ant galvos.

12) Verta prieš Krištą susitarti, kad pabaigoje visi dalyviai sustotų kartu su kunigu bendrai nuotraukai.

Krikšte svarbūs simboliai – aliejus (x2), vanduo, žvakė (2x – pirma įteikiama krikštijamajam, pabaigoje ją perima mama).

Verta įamžinti ir krikšto priemones – indelį su vandeniu, aliejaus buteliukus, padėkliuką… Dažniausiai jie ir kompoziciškai įdomiai atrodo. Įdomu įamžinti ir duomenų surašymo į knygą momentą (kuris vyksta prieš ceremoniją), pabaigoje – Krikšto liudijimą. Galima nufotografuoti kaip kunigas pasirašo ar įteikia Krikšto pažymėjimą.

© kun. A. Akelaitis, J. Klietkutė

* Vievio Šv. Onos parapijos informacija fotografams

Dar šiek tiek patarimų fotografams.

3 Komentarai

  1. Puikus straipsnis, ypač tiems, kurie tai daro ne dažnai. Ačiū autoriui – padarytas iš ties reikalingas darbas.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.