Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

„Iš tamsos į šviesą…“

Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius straipsnį LŽB naujienlaikraščiui baigia teiginiu: „…nepamirškime praeities, neatleiskime, bet tuo pat metu eikime pirmyn iš tamsos į šviesą“. Tokiu savo požiūriu į žydų ir lietuvių santykius ministras pasidalino interviu laikraščiui „Jerusalem Post“ 2013 metais.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai pozityvus kvietimas bendradarbiauti. Žydai ir lietuviai – dvi tautos, daug amžių gyvenusios Lietuvoje. Ir vieni, ir kiti vadiname Lietuvą savo tėvyne. Išgyvenome sovietmetį – destruktyviausios ideologijos laiką, kurio padarinius jaučiame patys ir mūsų vaikai, kartais net nesuprasdami, kas dedasi mūsų širdyse. Jaučiu skausmą, gėdą ir baimę dėl karo bei pokario įvykių. Turime ką apkaltinti dėl mūsų nelaimių ir kuo pateisinti Holokausto tragediją. Profesorius S. Sužiedėlis yra pasakęs: „Man asmeniškai visiškai nerūpi, ką darė žydai. Man rūpi, ką darė lietuviai.“ Teko skaityti komentarų apie profesoriaus S. Sužiedėlio asmenį bei pažiūras. Dažniausiai jie nebuvo palaikantys. Na o aš didžiuojuosi, kad yra lietuvis, gebantis ir norintis kalbėti tiesą apie juodžiausią Lietuvos istorijos laikotarpį, ir šią tiesą pasako nieko neužgauliodamas. Tiesa apie Holokaustą negali būti maloni. Negalima kalbėti tik apie žydšaudžius arba vien apie pasaulio teisuolius. O man svarbu, kad rastume galimybę susitaikyti ir priimti vieniems kitus. Esu krikščionė, gal kaip tik todėl man taip svarbu atleisti ir gauti atleidimą. Nė vienas psichologas niekada nepatartų neatleisti, nes neatleidimas griauna mus iš vidaus. Iki šiol man buvo labai svarbu išgirsti nors iš vieno žydo: „Aš tau atleidžiu už Holokausto aukų patirtą siaubą“. Bet kiek kartų bandžiau apie tai pasikalbėti, išgirsdavau, kad aš čia niekuo dėta, nes net negyvenau tuo metu, arba: „Nieko tokio“, arba iš Holokausto metu Lietuvoje sudegintos moters anūkės, kad niekada neatleis. Ministras kaip tik taip elgtis ir pataria. Tačiau iš neatleidimo mūsų širdyse kyla poelgiai arba užgaulūs žodžiai, kurie atrodo tokie teisingi. Bet kodėl tada, išgirdus prašymo atleisti žodžius, jų akyse kaupiasi ašaros, nors jie nėra patyrę Holokausto siaubo, o man taip gėda!?

Tik šiandien susivokiau, kad man reikia ne tik žydų atleidimo, bet ir pati turiu atleisti žydšaudžiams. Kol kas tai pirmoji teisinga mintis mano galvoje apie žydšaudžius, stribus, įvairiausius skundikus, kankintojus ir žudikus. Iki šiol stengiausi jų tik neteisti, todėl dabar sakau: „Aš jums atleidžiu, nes jūs nežinojote, ką darėte“. Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, kad tik kartais atleidimas ateina akimirksniu… Bet taip pat žinau, kad svajonės pildosi, o mano svajonė būtų pamatyti ir išgirsti: # atsimenu ir atleidžiu.

Jūratė Kristina Jakelienė

Žymos: ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.