Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Pagunda nemylėti

Išaušta baltas nuo sniego sekmadienio rytas ir mes su vyru išsiskirstome po „savo“ bažnytėles. Jis – protestantų, aš – katalikų. Mane visuomet trikdo klausimas: „Kokiai parapijai priklausai?“ Tarsi tas priklausymas turėtų kažką garantuoti. Nenoriai atsakau, lyg būčiau pati neištikimiausia parapijietė visame mieste, kad mano yra visa katalikų bažnyčia.

Esu guvi iš prigimties. Spėju, kad tik užgimusi šnekinau aplinkinius – iš džiaugsmo, kad gimiau! Tokia jau esu sukurta, nes mano Dievas yra Trejybė, nes mano Dievas kalbina mane, o aš – Jį. Kokia laimė, kad Jis nėra vienišius, kad Jis ne individualistas, kokia laimė, kad Jis – tėvas. Tu, Viešpatie, esi Trejybė, Tu esi bendruomenė, gal dėl to man norisi šnekinti visus žmones. Ei, žmonės, aš noriu bendrauti, aš noriu dėkoti, nes verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga Tave, Amžinasis Dieve, garbinti ir Tau dėkoti!

Aplink mane susėdę rimti žmonės, kurie „gyvena religinį gyvenimą“, su savom religinėm praktikom, liūdni ir vieniši. „Tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių“ sako apaštalas Paulius korintiečiams (1Kor 11,30) ir… klaipėdiečiams!

Iš balkono sklinda giesmės. Bandau prisijungti prie choro, bet niekas tokios iniciatyvos nepalaiko, tai nutylu. Dar, neduok Dieve, pažadinsiu užsnūdusį kaimyną. Iš sakyklos kunigas protingai dėsto apie mano ir mūsų nuodėmes. Galvoju: reiktų kuo greičiau „susitvarkyti“, kad tos nuodėmės nekirbintų mano sąžinės. O štai ir rinkliava. Ją renka kitas kunigas, pažįstamas. Aš reikšmingai sumirksiu.Sakau „labas“, bet tas labas pakimba ore, ir aš turiu apsimesti, kad nepažįstu, nes manęs nepažįsta ir tas labas tarsi nė prie ko. Įdedu menką auką į krepšelį ir palaimingai laukiu momento, kada imsime linkėti ramybės. O jau tada čiumpu visų aplink stovinčių rankas ir spaudžiu jas iš širdies – taip reiškiu savo meilę, nes prisimenu, kad meilė nėra jausmas, o veiksmas. Ir panaši į Dievą esu tiktai mylėdama. Esu puotoje, valgau Kristaus kūną, bet jaučiuosi tarsi esanti šalia Bažnyčios. Žinau, kad šalia Bažnyčios, šalia bendruomenės nėra išganymo. Iš tikrųjų galėtume sakyti, kad esame visiškai paprasti žmonės, bet esame krikščionys, nešiojame savyje Kristų. Sekmadieniais einame į Mišias, kartais – išpažinties (dažniausiai velykinės). Ir mes gyvename ramūs, gerai miegame. Jei gyvenime pasiseks, gausime ir paskutinį patepimą. Keletas „Sveika Marija“ ir žmonių tradicijos neužpildo mūsų dvasinio gyvenimo. O kas tuomet, kai nueisim „į ten“ ir mums pasakys: „Aš jūsų niekada nepažinojau. Šalin nuo manęs nedorėliai!“ (Mt 7, 23). Mes kažką darome. Nėra taip, kad nieko nedarytume. Taip religija tampa rutina, papročiu, žmonių tradicijomis. Nėra vietos santykiui, kurio taip esame alkani. Pasaulio žaizdos palietė ir bažnyčią.

Taigi Mišios baigėsi. Kunigas išeina ir negrįžta. Ir niekas manęs nekviečia pasilikti. Ir niekas man nesiūlo kavos, nesiūlo bendrystės… Daug noriu. Tiesa? Įsisvajoju: jei pasiūlytų kokią tarnystę – grindis išplauti ar Žodį Mišiose paskaityti. Bet aš nesu favoritų sąrašuose. Todėl „Itemissaest“ (Eikite, mišios pasibaigė). Sakysit utrijuoju, t.y. stipriai padidinu? Per šiuos metus bandžiau porą kartų siūlytis kažką reikšminga nuveikti bažnyčioje. Mane uždegė katalikiška konferencija Vokietijoje, Augsburge, pavadinimu „Mehr“ (lietuviškai daugiau). Vienas kunigas iš už vandenyno su įkvėpimu pasakojo, kad jis pasiektų devintą dangų, jei parapijiečiai pasisiūlytų prisiimti atsakomybę bažnyčioje. Pasisiūlau. Nepadariau jokio įspūdžio. Kunigas neapalpo, aš irgi.

Būna įvairių dvasinių žmonių:
1. Dvasiniai vaikai (na tokie, kuriems reikia dvasinio pieno).
2. Subrendę krikščionys.
Būna, tikriausiai, ir „perbrendę“. Save priskirčiau prie pastarųjų. Metai iš metų kasdien meldiesi, skaitai bibliją, dvasines knygas, lankaisi rekolekcijose ir įvairiuose dvasinėse konferencijose. Na tada ir pernoksti, ir neberandi vietos bažnyčios mozaikoje.

Bet vis tiek aš myliu savo Bažnyčią, nes už ją numirė ir prisikėlė Kristus jėgoje. Ir vis tiek aš ilgiuosi bendruomenės. „Žmogus sukurtas, kad padovanotų save, kad kitame rastų savęs papildymą ir pasitenkinimą. Jis sukurtas tam, kad save mylėtų kitame, geriau pažintų ir vertintų save kitame“ (Louis Evely „Naują vyną į naujus vynmaišius“). Aš sukurta pagal Dievo paveikslą.

Man reikia kitų, kad atrasčiau save. „Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus, kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Jūs esate Kristaus kūnas – pavieniui – nariai. Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais, po to – stebuklai, paskui išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos. Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai? Taigi karštai trokškite aukštesniųjų dovanų. Ir visgi rodau jums dar prakilnesnį kelią“ (1 Kor 12). Tas pranašesnis kelias yra meilė. „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Dievas šv. Rašte nekalba apie dvasinius anūkus. Jis kalba apie dvasinius vaikus: sūnus ir dukteris. Pažįstų jauną žmogų, kuris neseniai atsivertė katalikų bažnyčioje. Tiesiog įvyko metanoja (pirminė šio žodžio reikšmė – mąstymo, galvosenos pasikeitimas. NT – viso žmogaus atsigręžimas ir dvasinis perkeitimas). Pasisuko tas žmogus į Dievą, nusisuko nuo ankstesnio gyvenimo būdo. Įsimylėjo Dievą! O kaip būna įsimylėjėliams? Norisi savo meilės objektui daryti gera, žinant, kad meilė nėra vien tik jausmas.Vaikinas nekantrauja tarnauti bažnyčioje. „Ar nori žinot, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs? Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Ar matai, kad tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas?“ (Jok 2, 20). Sakysite, per anksti? Vedamas smalsumo jaunuolis nuėjo į protestantišką bažnyčią. Ten išgirdo, kad kviečiami savanoriai maitinti benamių (o jis neprastai gamina); taip pat, kad trūksta garso operatorių (o jis turi praktikos); reikalingi žmonės, grojantys įvairiais muzikos instrumentais (ir čia jis kompetentingas). Jaunas žmogus, pagautas Dievo, atrado savo vietą bažnyčioje. Pastebėjau, kad protestantiškoje aplinkoje, lyginant vyrų ir moterų santykį, dominuoja vyrai. Gal vyrus labiau traukia šiuolaikinės medijos, gal jie nori būti reikalingi ne tik Žodžio skaityme, gal ten vyraujantys pamaldumo būdai labiau domina vyrus? Jie, protestantai, bendrauja ir po pamaldų. Taigi visas sekmadienis priklauso Dievui. Dievo žodis sako: „O jei vaikščiojate šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1,7).

Negiedu ditirambų (ką nors entuziastingai šlovinti; perdėtas, nenatūralus gyrimas) broliams protestantams. Myliu savąją bažnyčią, nes tai – mano pasirinkta šeima. O patarlė sako, kad nėra namų be dūmų. Norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau.

Aš noriu būti reikalinga bažnyčiai. Aš manau, kad tai ne mano vienos noras.Ir ne utopija. Mąstau apie laikus, kai kiekvienas žmogus bažnyčioje bus sutiktas kaip Kristus, kad kiekvienam sūnui palaidūnui bus surengta puota gyvoje ir vieningoje bendruomenėje, pilnoje broliškos meilės.

Dalyvaudami Jo Meilėje, Tiesoje, tikėdami ir mylėdami, dalyvaujame Jo gyvenime ir amžinybėje.

Straipsnio autorė Virginija Liaudanskytė

Žymos: ,

4 Komentarai

  1. Puikus straipsnis!Jau keli metai ir aš ieškau ką nors nuveikti bažnyčioje ..
    *)

  2. Labai ačiū už gyvą pasidalijimą. Norisi sušukti AMEN.

  3. Amen! Amen! Amen! Viespatie, atverk akis, kad regeti ir ausis, kad girdeti ka Dvasia kalba Baznyciai… Geras ir labai reikalingas straipsnis. Daugiau tokiu.

  4. Labai gražus straipsnis,uždegantis,įkvepiantis ir tiesiog mielas.
    Ačiū

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.