Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

AR ESAME VILTIES NEŠĖJAI

Leisk man pažinti, koks laikinas esu.
Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo, jo trukmė beveik niekas Tavo akyse.
Iš tikrųjų žmogaus būvis tik vėjo dvelktelėjimas“ (Ps 39).
Nežinau, kur manyje gyvena sąžinė, bet tikrai žinau, kad ji gyva ir nori kalbėti.
Neseniai laidojome nusižudžiusį krikščionį (aktyvų bažnyčios narį). Būti ar nebūti? Kažkas pasirenka nebūtį. Kodėl? Pagal Lietuvos valstybinio psichikos centro duomenis Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių. Tai 3 kartus viršija Europos Sąjungos šalių statistinį vidurkį.
Prieš daugelį metų vaikštinėjau po Klaipėdą ir planavau skrydį iš penkto aukšto. Žinoma, be parašiuto. Visada mėgau bendrauti, todėl neprieštaravau ir gatvėje leidausi užkalbinama jaunos Kristaus garbintojos.
Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?“ (Rom 10,14).
Krikščionė konvertitė, kuri pati ką tik išgirdo Evangeliją, buvo jautri ir nepraėjo pro šalį kaip levitas, paskelbė man Gerąją naujieną. Pamenu, jos kalba buvo „druska pasūdyta“, todėl aš pasidaviau – tapau Dievo vaiku, ir audra mano gyvenime buvo nutildyta.
Tuomet su manimi buvo pasidalinta Dievo žodžiu. O aš? Ar žinau aš šiandien, ką reiškia skelbti evangeliją? Ar aš ją skelbiu?
Autorius Louis Evely knygoje „Naują vyną į naujus vynmaišius“ sako „XIX a. ilgai ir karčiai klydo, siūlydamas alkanai žmonijai maldą: „Aš už jus pasimelsiu.“ XX a. nusikalstame klysdami, nes tiems, kurie į mus kreipiasi dėl maldos – siūlome duonos. Bažnytiniai ir pasauliečių rateliai tarpusavyje riejasi, kas pirmasis ar vienintelis duos žmonėms duonos ir žinių. Žmonėms, kuriems pirmiausia reikalinga evangelija ir malda“. Pasaulis stebi mus krikščionis, ir atidžiai stebi. Interneto dienraštyje bernardinai.lt skaičiau tokį straipsnį – Thom S. Rainer „Kokios krikščionių savybės trikdo kitus žmones.“ Štai tie 5 neigiami bruožai:
1. Nepatinka krikščionys, kurie su kitais krikščionimis elgiasi nekaip.
Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jeigu mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).
Pasaulis palaikytų tikrų tikriausiu stebuklu, jei mes pastebėtume ne tik save, bet atsisuktume vieni į kitus. Juk didysis Dievo įsakymas skelbia: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Antrasis – panašus į jį: mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,37-39).
Vienas svarbiausių žmogaus poreikių yra tarpusavio ryšys. Mes ištroškę vieni kitų bendrystės. Nepakanka palinkėti ramybės, bažnyčioje dairantis į lubas, bet nepažvelgiant vienas į kitą. Išdrįskime eiti į santykį su žmogumi. Ar mums vadovauja Meilė? Bendruomenės šaltos ir susirūpinusios saviugda, užsiėmusios šiuo metu madingomis lyderiavimo ir verslumo pamokėlėmis. „Jei mūsų pagrindinė motyvacija yra laimės ir komforto siekimas, mes liksim apmulkinti per amžius. Jei mes pasiryžę vykdyti savo pašaukimą ir vaikščioti tiesoje, tuomet „aukokim save kaip gyvą ir šventą auką“ (Rom 12,1; Rick Joyner „Pjūtis“).
Tad kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6,9).
2. Nepatinka nuostata „Esu šventesnis nei tu“.
T. Kempietis knygoje „Kristaus sekimas“ yra sakęs: „Kokia nauda žmogui iš to, kad jis sugeba kalbėti apie Trejybę, jei jam trūksta nuolankumo ir dėlto nepatinka pačiai Trejybei“.
Kai kurie krikščionys, matyt, elgiasi taip, tarsi būtų pranašesni.
Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3,12).
Ką čia bepridursi… Neveltui Dykumų tėvai sakė, kad puikybė miršta paskutinė.
3. Nepatinka krikščionys, kurie daugiau kalba, nei išklauso.
Pažįstu vieną krikščionį, brandų tikėjimo metais, kuris po šeimoje įvykusios tragedijos išgyveno „žudymosi“ periodą. Ištiko krizė. Vilties krizė. Ieškojo tas katalikas kito kataliko turinčio dideles ausis ir mažą burną. Paieškos buvo bevaisės. Gerai, kad laiku buvo nukreiptas psichoterapijai. Taip pat egzorcistas tarė savo žodį. Šiandien to žmogaus gyvenimas žydi ir klesti.
Taigi. Kas išklausys, bet išklausys nemokydamas? Suprantu, kad gyvename vilties trūkumo laikmečiu. Ar išklausyti kitą yra meilė? Turbūt. Tik mūsų meilės darbai bus įamžinti. Gyvenimo pabaigoje, sako Kryžiaus Jonas, mūsų paklaus, kiek mylėjome.
4. Nepatinka krikščionys, kuriems mano gyvenimas visai nerūpi.
Kiekvienas žmogus yra Kristaus ikona (atvaizdas).
Šiandienos žmogui, užlietam informacijos (dažnai bevertės) srautu, darosi sunku paminti savo egoizmą ir paklausti kitos, tokios pačios ikonos: „Kaip tau sekasi?“ Visi tikimės atsakymo „Gerai“. O jei ne? Kas tada? Juk taip sunku klausytis kito istorijos. A. Sent Egziuperi rašė: „kad tampi amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji“.
Šitame susiskaldžiusiame, individualistiniame pasaulyje, kuriame dažniausiai manasis aš yra visatos centras, turime melsti Dievo, kad mus atgręžtų vienas į kitą.
5. Nepatinka krikščionys, kurie neina į bažnyčią.
Bažnyčios katekizme yra toks Konstantinopolio Nikėjos išpažinimas: „Tikiu į vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę bažnyčią“. Laiške Kolosiečiams rašoma: „Jis Kristus yra Kūno – Bažnyčios galva.“ Gal kiekvienas kūnas mano esąs bažnyčia? Iš tiesų, gal ir esam tos mikro bažnyčios. Tačiau turime būti suvienytos į vieną Bažnyčią – Jo Kūną, per kurį Jis (Kristus) įgyvendina savo vienijimosi ir sutaikymo darbą.
Kad pažinti Kristų – pirmiausia reikia būti Jo pažintam. Sutikti Jį – reiškia būti Jo surastam. Juk Jame „slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2,3). Tik Jame nerami širdis suranda atilsį.
Jis vienintelis galėjo suteikti kančiai, nesėkmei, žlugimui, mirčiai nelauktą vertę. Galiausiai, Kristaus pažinimas dovanoja viltį, kuri neapgauna, viltį, kad visos žavinčios kūrinijos grožybės, visos nuostabios sudėtingybės, tiksliai suderinta visų jėgų ir elementų sąveika yra netuščias žaismas virš mirties, neišvengiamos bedugnės, bet ateinančio, būsimo pasaulio, kur mirtis nebeturės balso nuojauta.“ (Kardinolas Christoph Shonborn)
Taigi klausiu savęs ir jūsų, ar mes esame „žodžio klausytojai ar vykdytojai?“
Ar esame ruošiami gyvenimo krizėms, išbandymams? Ar Dievas yra toks viską toleruojanti gerutis Dievuliukas. O gyvenimas tėra vien virtinė laimingų nutikimų? O prie klausyklos tereikia išdėstyti savo požiūrį į nuodėmę ir tampi baltu lapu (tabula rasa)? Ar Dievas yra foninis motyvacinių konferencijų svečias, ar Jis yra gyvasis Dievas, į kurio rankas baugu pakliūti?
Jei įvyktų stebuklas, ir mes, tikintieji pradėtume rinktis ne tik į sekmadienio mišias, bet būtų įkurtos mažos namų bažnyčios (taip kaip buvo Apaštalų darbų laikais), kur „visi įtikėjusieji būtų vienos širdies ir vienos sielos“, tada mes nebijodami galėtume atsiverti vienas kitam ir Dievui.
Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui“ (Rom 8,24).
Šv. Pranciškus meldėsi:
Viešpatie,
Padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu.
Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta,
Santaiką, kur vyrauja barniai,
Vienybę, kur gresia skilimas,
Tikėjimą, kur kankina abejonės,
Tiesą, kur viešpatauja klaida,
Viltį, kur braunasi nusiminimas,
Džiaugsmą, kur slegia liūdesys,
Šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
Kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas,
Kitus suprasti, o ne pats būti suprastas,
Kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
Nes kas duoda- tas gauna,
Kas atleidžia – tam atleidžiama,
Kas miršta – tas gimsta amžinai gyventi. Amen.

Straipsnio autorė Virginija Liaudanskytė

Žymos:

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.