Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė…

Tą dieną
VIEŠTATIES atžala
Bus graži ir šlovinga,
O krašto vaisius – Izralelio likučių
Pažiba ir šlovė.
Tas, kuris išliko Sione,
Ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje,
Visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje,
Bus vadinami šventaisiais.
Nuplovęs nuo Siono dukterų puvėsius,
Ugnies ir teismo vėtra
Išskalavęs Jeruzalės gatvių kraujo dėmes,
Virš viso Siono kalno
Ir jo sueigų vietos
Dieną VIEŠPATS sukurs debesį ir dumus,
O nakčia – ugnies ir liepsnų žėrėjimą.
Iš tikro jo šlovė
Bus jų pstogė ir apsauga:
Paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros,
Prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus.
/Izaijo 4, 2-6/

Dievo tautos likutis mano gimtame miestelyje Gargžduose stovėjo toje vietoje, kur jų tautos vyrai, seneliai ir jaunuoliai buvo nukankinti ir sušaudyti be kaltės ir be prasmės. Vienintelė jų kaltė – jie buvo žydai. O juos šaudė bei mušė vokiečiai lietuvių rankomis ir kaip amžininkai pamena „nė vienas neatsisakė žudyti beginklius žmones“.

Mes, kaip tų žmonių palikuonys turėtume jausti kaltę ir gėdą už savo protėvių žiaurumą žudant žydus ir bailumą pasipriešinti vokiečiams. Ir ši proga, kaip Dievo dovana mums, buvo suteikta birželio 21 dieną, beveik sutampančią su egzekucijos diena (briželio 24).

Taigi, ten, kur buvo apsčiai prakeiksmo ir kraujo, skausmo ir žmonių aimanų, beprasmybės ir siaubio, daugybės drąstiškai nutrauktų gyvenimų pasireiškė Dievo malonė. Dievo tauta kartu su mumis meldėsi ir prašė lietuvių tautai, Gargždų miestelio žmonėms, Dievo atleidimo, giedojo giesmes hebrajų kalba, tarsi tuo pačiu ir laidojo ir šventė, gedėjo ir džiaugėsi, kad mes pagonys (ne hebrajai) kartu su jais apgailime žuvusiusius žydus bei atgailaujame dėl savo protėvių žiaurumo ir bailumo.

Ir dabar, kaip jaunesni broliai ir seserys lietuviai kartu su savo vyresniais broliais ir seserimis žydais galime šlovinti vienintelį mūsų visų Dievą ir džiaugtis, nes buvom išskirti ir vėl susitikom, buvom nusikaltę ir pagaliau atsiprašėm, slėpėmės ir pagaliau išdrįsom pakelti galvas ir pažiūrėti jiems į akis.

Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. <…>
Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo,
Ką aš kuriu!
Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’,
O jos žmones – kaip ‘Linksmybę’.
Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje
ir linksminsiuosi savo tautoje.
/Izaijo 65, 17-19/

Tikiu, kad ne aš viena dėkoju Dievui, kad išsaugojo savo tautos likutį ir turime prieš ką atsiprašyti, turime su kuo kartu šlovinti ir garbinti, turime iš ko periimti Dievo žodį, turime, kas jį mums gali apšviesti ir įprasminti, nes prieš amžius niekam kitam, o žydų tautai tikrasis ir vienintelis Dievas apsireiškė ir kalbėjo, o galiausiai per juos atsivėrė ir mums pagonims. Ir šiomis dienomis, kas keliauja su Dievo tauta per Lietuvą, gali paliudyti, jog Dievo žodis kalba mums apie tai, kas vyksta čia dabar. Ne vakar, ne rytoj, o šiandien kalbama laiške romiečiams, gargždiečiams, plungiečiams, pakutuvėniškiams, klaipėdiečiams, kretingiškiams, šiauliečiams, vilniečiams ir visiems lietuviams:

Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo teisybės, kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus ir kad pagonių tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą, kaip parašyta:
Pagonims išpažinsiu tave,
tavo vardui giedosiu.
Ir vėl sakoma:
Džiaukitės, pagonys, kartu su jo tauta.
Ir dar:
Girkite, visi pagonys, Viešpatį,
teaukština jį visos tautos.
/Rom 15, 7-11/

Ieva

Žymos: , , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.