Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

V Gavėnios sekmadienis (A/ABC) – br. Alvydas Virbalis OFM – pamokslas – 2017-04-02

Pirmasis skaitinys (Ez 37, 12b–14)

Štai ką sako Viešpats Dievas:
„Aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš kapų. Nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte, ir parvesiu jus į jūsąją šalį. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau, ir aš tai įvykdysiu, – Viešpaties žodis!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 129, 1–8)

P. Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja.

Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:
Dieve, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
mano maldaujančio šauksmo. – P.

Jei vis nedorybes minėsi,
kas begalės išsiteisint?!
Betgi tu atleisi kaltybes,
ir vėl tau tarnausim. – P.

Dieve, tavy mano viltys,
tavo žodžiu pasitiki mano siela.
Mano siela Viešpaties laukia.
Labiau, kaip aušros – panaktiniai,
tegu laukia Viešpaties Izraelis. – P.

Dievas yra gailestingas:
jis visuomet išvaduoja.
Jis tikrai savo tautą išgelbės
iš visų nedorybių. – P.

Antrasis skaitinys (Rom 8, 8–11)

Broliai!
Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse.
O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 11, 25–26)

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – sako Viešpats. – Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius.

Evangelija (Jn 11, (1–2). 3–7. (8–16). 17–27. (28–31). 32–45)

Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei,– kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.
Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.
Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
———————————————————————————————————————————

[ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“
Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.
Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,– dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“.
Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ ]
———————————————————————————————————————————

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“.
Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“
Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
Ji atsakė: „Taip, Viešpatie!Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
———————————————————————————————————————————

[ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. ]
———————————————————————————————————————————

Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“
Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“
Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Kasdieniai liturginiai skaitiniai – katalikai.lt »

Žymos: , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.