Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Kas gi tie votai?

Šv. Antanas Paduvietis - Jolantos Klietkutės nuotraukaVotas – asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, aukojamas viešoje maldos vietoje. Krikščionių kultūroje votai itin paplito kaip liaudies maldingumo forma. Toks pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „votum“, reiškiančio linkėjimą, dovaną, pažadą. Daugelyje Europos šalių šie ženklai ir dabar vadinami lotyniškai – „ex voto“ (pagal duotą pažadą).

Seniau žodžiu „votas“ buvo apibūdinami Dievui duoti dvasiniai pasižadėjimai, pasiaukojimo aktai, susiję su kokiomis nors religinėmis praktikomis: kaip votai galėjo būti funduojamos bažnyčios, dovanojami paveikslai. Dažniausiai tokiu būdu turtingi didikai ir kariūnai atsilygindavo už pergales, patirtas su Dievo ar Švč. Mergelės Marijos pagalba. Žiūrint į Pakutuvėnų bažnyčios atsiradimo istoriją, galima teigti, kad ir ši bažnyčia yra votas – padėka ir Dievui duoto pažado išpildymas.

Vis dėlto dažniausiai votais vadinami nedideli gautų Dievo malonių padėkos ženklai, Bažnyčios istorijoje žinomi jau nuo V a. – tai žmogaus kūno dalių formos (akies, kojos, rankos ir pan.) votai, dažniausiai gaminami iš aukso, sidabro ar paauksuoto vario ir tvirtinami prie ypatingai garbinamo šventojo atvaizdo: stebuklingo paveikslo, statulos, relikvijų saugojimo vietos – altoriaus, relikvijoriaus. Tokie votai paprastai aukojami atsidėkojant už stebuklingą išgijimą, prašant pagalbos ligoje ar ištikus nelaimei. Voto forma pasirenkama atitinkamai patirtai/prašomai Dievo malonei: pav. pasveiko akys – akytės forma, įvyko seniai trokštama kelionė – kojytė… Visas gautas malones ir žmogų su Dievu siejantį nepaliaujamos meilės ryšį simboliškai išreiškia širdelė – populiariausias ir, ko gero, daugiausiai prasmių turintis votas.

Lietuvoje votai atsirado kartu su pirmosiomis bažnyčiomis. Patys seniausi neišliko, nes anuomet jie daugiausia buvo gaminami iš vaško, vėliau sunaudojamo žvakėms lieti. Buvo paplitę ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai, kuriuose vaizduojama patirto stebuklo scena. Kartais vaizdingomis stebuklų scenomis būdavo nukabinėjamas visas altorius ar šalimais esančios sienos.

XVII–XVIII a. mėgta šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, segėmis, kryželiais, rožiniais. Susikaupus dideliam votų kiekiui neretai jie būdavo išlydomi ir iš gauto metalo gaminami paveikslo aptaisai, altoriaus kryželiai ar liturginiai indai. Tai viena iš priežasčių, kodėl iki mūsų dienų seniausiųjų votų išliko palyginti nedaug, dauguma dabar kabančių bažnyčiose sukurta XIX a. arba XX a. pradžioje.

Votai 2016Dievo padarytų stebuklų išpažinimas, liudijimas ir viešinimas nuo seno buvo svarbus atsidėkojant už patirtas malones. Voto atnešimą lydėjo nuoširdi malda ir tikras pasiaukojimas Viešpačiui. Tikėta, kad duoto įžado neįvykdymas, ar delsimas paaukoti nelaimės metu pažadėtą votą gali užtraukti Dievo rūstybę. Nenuostabu, kad votų aukojimas ypač padažnėdavo visuomenę ištikusių negandų akivaizdoje, ypač karų metais, kai vienintele išsigelbėjimo viltimi likdavo atsidavimas Dievo malonei.

Paaukojus votą, asmeniškai patirtas stebuklas ar gauta malonė yra paviešinama, todėl būtent votai buvo ir yra realus, matomas liudijimas apie tikinčiųjų gautas malones. Bažnyčiose paaukotų votų intencijos ir patirtos malonės būdavo surašomos į atskiras knygas, kad ir žodinis tikėjimo liudijimas būtų išsaugotas ateities kartoms.

Votų aukojimo tradicija, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Kadangi votai yra labai asmeninė ir išskirtinė padėka Dievui, jų neįmanoma įsigyti parduotuvėse. Tenka patiems apmąstyti formą ir užsakyti pas juvelyrus.

Šiomis dienomis Pakutuvėnų bažnyčios šv. Antano paveikslas pasipuošė nauja votų lenta, ant kurios perkelti iki šiol prie paveikslo buvę prisegti votai. Kviečiame ir jus  votais paliudyti iš Dievo gautąsias malones.

P.S. trumpas liudijimas: beveik trylika metų rinkau medžiagą knygai apie pirmuosius pajūrio fotografus (vienas jų, Ignas Stropus, kilęs iš Pakutuvėnų). Surinkus visą įmanomą medžiagą, ją susisteminus, parašius ir sumaketavus knygą dar beveik trejus metus stengiausi surinkti lėšų vien tik spaustuvės išlaidoms apmokėti. Deja, keturios paraiškos, rašytos LKT finansuojamiems konkursams, liko be atsako. O juk būtent 2015-ieji metai buvo jubiliejiniai: Paulinai Mongirdaitei – 150 metų, Ignui Stropui – 130. Vasara judėjo į pabaigą, o lėšų trūko daugiau nei pusės. Ne vieną dieną meldžiausi Pakutuvėnų bažnyčioje klausdama Dievo ką man daryti. Vieną vakarą, jau visai praradus viltį, pakėliau akis į šv. Antano paveikslą ir pastebėjau ant jo pritvirtintą votą. Kilo mintis: „Tik du votai…, negi žmonės neturi už ką Dievui padėkoti?.. Jei tik pavyks išleisti knygą – būtinai reiks paaukoti knygos pavidalo votą“. Tai net nebuvo prašymas Dievui. Tebuvo momentinė mintis, kuri po kelių akimirkų pasimiršo. O po keleto dienų sulaukiau telefono skambučio, kad Nacionalinio muziejaus direktorė sužinojo apie mano knygą, susidomėjo. Susitikome. votasPo trijų savaičių savo feisbuko paskyroje jau dalinausi džiugia žinia, kad rankose laikau šviežutėlę, spaustuve kvepiančią knygą!!! Dėkojau Dievui už stebuklą, bet tos, anuomet kilusios, momentinės minties apie votą nė neprisiminiau. Tik visiškai neseniai užėjus į Pakutuvėnų bažnyčią pamačiau prie šv. Antano paveikslo pakabintą naują, atskirą lentą votams. Kaip žaibas žybtelėjo prisiminimas ir susidėliojo graži mozaika: meldžiuosi, prašau – stebuklas… Taigi, Dėkoju Dievui už Jo stebuklą, šv. Antanui už užtarimą ir keliauju ieškoti juvelyro :)

Jolanta Klietkutė

Šaltiniai:

  1. Aušros vartai. Votai
  2. Dievogarba ir menas. Votai
  3. Janonienė Rūta. Votai – tikėjimo ir dėkingumo ženklai
  4. Paknys Mindaugas. Stebuklingi paveikslai ir kasdienybė
Žymos: , , , , ,

1 komentaras

Nuorodos

  1. Šv. Antano atlaidai –2017-06-11 | Pakūta

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.