Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Gediminas Numgaudis: „Noriu būti brolis kiekvienam“, tęsinys – Šiauliai plius – 2013-11-08

Gediminas Numgaudis: „Noriu būti brolis kiekvienam“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Bro­lis Ge­di­mi­nas Num­gau­dis sa­ko ne­ma­tan­tis di­de­lių žmo­nių ti­kė­ji­mo pra­bu­di­mo ženk­lų ir ma­nan­tis, kad Baž­ny­čia da­bar iš­gy­ve­na kri­zę. Tai ne jo nuo­mo­nė – apie tai prieš ke­le­rius me­tus kal­bė­jo Eu­ro­pos kar­di­no­lai. Jo nuo­mo­ne, ku­ni­gai tu­ri ei­ti ieš­ko­ti žmo­nių, liu­dy­ti Jė­zų ir Die­vo mei­lę. Ge­di­mi­nui vi­sa­da kil­da­vęs maiš­tas iš­gir­dus klau­si­mą, kaip žmo­nes pri­trauk­ti prie Baž­ny­čios. „Prie Die­vo rei­kia žmo­nes pri­trauk­ti. Jei jie ateis prie Die­vo, ateis vie­nas prie ki­to. Ta­da ir bus Baž­ny­čia“, – sa­ko jis.

Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 493

„Jė­zau, būk ma­no drau­gas, – kar­tą pri­klau­pęs baž­ny­čio­je pa­pra­šė Ge­di­mi­nas. – O Jė­zus, ma­tai, iš­gir­do. Ir ta­po drau­gu.“Jo­lan­tos KLIET­KU­TĖS nuo­tr.

„Jė­zau, būk ma­no drau­gas“

Ge­di­mi­nas Kre­tin­go­je bend­ra­vo su jė­zui­tu An­ta­nu Šiš­ke­vi­čiu­mi. Jė­zui­tai jį su­ža­vė­jo sa­vo drą­sa, re­zis­ten­ci­ne, po­grin­di­ne veik­la. „Jie bu­vo my­lin­tys Jė­zų, A. Šiš­ke­vi­čiaus as­me­ny­bė man im­po­na­vo, to­dėl nu­spren­džiau tap­ti jė­zui­tu. At­li­ki­nė­jau dva­si­nes pra­ty­bas, mo­kiau­si pa­klus­nu­mo – vi­są ne­di­de­lę Mi­ko­liš­kių baž­ny­čią ne­to­li Kar­te­nos iš­ta­piau pa­veiks­lais“, – pri­si­me­na jis.
Pa­šau­ki­mas ku­ni­gys­tei ypač su­stip­rė­jo ka­riuo­me­nė­je. Ge­di­mi­nas bu­vo la­bai ak­ty­vus Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių gru­pės na­rys. Mo­to­ri­niu dvi­ra­čiu ap­lėk­da­vo vi­sus na­rius, kvies­da­mas į slap­tus su­si­rin­ki­mus, tu­rė­jo aus­tą tris­pal­vę. Rei­kė­jo veik­ti taip, kad KGB neu­žuos­tų…
„Pet­ras Pau­lai­tis, vie­nas ryš­kiau­sių pa­si­prie­ši­ni­mo ru­sams va­dų, kan­kin­tas gu­la­guo­se, grį­žęs iš ka­lė­ji­mo da­ly­vau­da­vo mū­sų su­si­ti­ki­muo­se. Ly­dė­da­mas po­grin­di­nės or­ga­ni­za­ci­jos na­rius į ka­riuo­me­nę, jis daž­nam sa­ky­da­vo bū­ti ar­mi­jo­je lyg žvaigž­dei, švies­ti sa­vo mo­ra­le, do­ro­ve, ki­tiems ro­dy­ti pa­vyz­dį. Per ma­no iš­leis­tu­ves jis ėmė kal­bė­ti keis­tus da­ly­kus. Pa­sa­kė, kad man rei­kia iš­si­rink­ti nau­ją drau­gą, ku­ris iš­girs ir su­pras, nes vi­si prie sta­lo sė­din­tys ma­ne iš­duos. Tas drau­gas ga­li bū­ti tik Jė­zus“, – pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas.
Vi­si prie sta­lo su­si­žval­gė, o Ge­di­mi­nas, kaip bu­vo pa­tar­ta, nu­va­žia­vo pas pa­žįs­ta­mą zak­ris­ti­jo­ną. Įleis­tas į baž­ny­čią, pri­klau­pė prie al­to­riaus ir pa­sa­kė: „Jė­zau, būk ma­no drau­gas.“ „Ne­la­bai su­pra­tau, ką da­rau, o Jė­zus, ma­tai, iš­gir­do. Ir ta­po drau­gu“, – sa­ko jis.
Ge­di­mi­nui te­ko tar­nau­ti Bal­ta­ru­si­jo­je, prie Go­me­lio, bu­vu­sio­je ra­ke­tų ba­zė­je. Grei­tai bu­vo suos­ta, kad jis „drau­gau­ja“ su me­nais, tad vy­ras per­kel­tas į šta­bą dirb­ti da­li­nin­ku. „Ma­no drau­gai ta­da nu­spren­dė, kad aš par­si­da­viau sau­gu­mui. Iš­si­pil­dė pra­na­šys­tė – jie nuo ma­nęs nu­si­grę­žė, ne­be­ra­šė laiš­kų. Man bu­vo ge­ro­kai liūd­na ir skau­du, bet aš tu­rė­jau ka­bi­ne­tą ir daug da­žų. Tu­rė­jau daug lai­ko ir ga­lė­jau mels­tis. Mel­džiau­si dau­giau­sia sa­vais žo­džiais ir vi­są lai­ką ju­tau Jė­zaus ar­tu­mą ir ap­sau­gą. Kai ar­mi­jo­je bu­vo smur­to ban­gų, kai smur­tau­da­vo prieš mus, nau­jo­kus, ban­dy­da­mi pa­lauž­ti, bu­vau tar­si ne­ma­to­mas. Die­vo ran­ka bu­vo to­kia stip­ri. Kaip be­bū­tų pa­ra­dok­sa­lu, ar­mi­jo­je ge­rai pra­lei­dau lai­ką su Jė­zu­mi“, – šyp­so­si jis.
Į Ge­di­mi­no ka­bi­ne­tą su la­ši­niais ir svo­gū­nais daž­nai už­suk­da­vo bro­liai lie­tu­viai. „Tai ar­ba­tą ger­da­vo, tai ką nors ir šne­kė­da­vo. Ma­ne la­bai liū­di­no ir pik­ti­no, kad jie gy­rė­si, jog pa­li­ko mer­gi­nas su vai­kais, o vai­kai ne­ži­no, kas jų tė­vai. Vi­so­kias don­žua­niš­kas is­to­ri­jas pa­sa­ko­da­vo, o aš svars­čiau, kaip ga­li­ma tuo gir­tis“, – sa­ko jis.
To­kia pa­tir­tis dar la­biau pa­ska­ti­no ku­ni­gys­tei. Ge­di­mi­nas ta­rė sau: „Me­no še­dev­ro ne­su­kur­siu, bet jei bent vie­ną sie­lą iš­gel­bė­siu, tai ir bus ma­no še­dev­ras.“

„Tu bi­jai gy­dy­mo do­va­nos?“

Grį­žu­sio iš ar­mi­jos Ge­di­mi­no į se­mi­na­ri­ją ne­priė­mė. „KGB ban­dė ma­ne už­ver­buo­ti, siū­lė drau­gys­tę ir pa­slau­gas. At­si­sa­kiau, to­dėl į se­mi­na­ri­ją įsto­jau tik iš tre­čio kar­to. Per tuos tre­jus me­tus ma­no su­pra­ti­mas apie ku­ni­gys­tę pa­si­kei­tė.
Lauk­da­mas pa­lan­kaus spren­di­mo, Ge­di­mi­nas po­rą me­tų dir­bo Rad­vi­liš­ky­je zak­ris­ti­jo­nu. Per­si­kė­lė į Tel­šius ir la­bai „įdo­miai“ su KGB pa­si­kal­bė­jo. Sau­gu­mie­tis pa­klau­sė, ką jis ma­nąs, ko­dėl ne­prii­ma­mas į se­mi­na­ri­ją. Ge­di­mi­nas at­sa­kęs, kad jis dar ne­pa­si­ruo­šęs. „Žmo­nės sa­ko, kad sau­gu­mas ta­vęs ne­prii­ma į se­mi­na­ri­ją“, – pro­vo­ka­vo sau­gu­mie­tis. „Sa­kau, sau­gu­mas – įran­kis Die­vo ran­ko­se, kad ma­ne pa­ruoš­tų se­mi­na­ri­jai. Sau­gu­mie­tis su­py­ko. Pa­sa­kė, kad virš KGB dau­giau nie­ko nė­ra. Sa­kau – virš KGB yra Jė­zus ir KGB tik įran­kis Jė­zaus ran­ko­se“, – juo­kia­si Ged­mi­nas.
Sau­gu­mie­tis la­bai py­ko, o Ge­di­mi­nas la­bai no­rė­jo ko­vo­ti už Lie­tu­vos lais­vę, par­ti­za­nai jam bu­vo idea­las. Kar­tą li­pant į trau­ki­nį ir at­si­svei­ki­nant su vie­na mer­gi­na iš Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių, ši pa­klau­sė, ko­dėl jis no­ri bū­ti ku­ni­gu. Iš­gir­du­si, kad dėl no­ro ko­vo­ti už Lie­tu­vos lais­vę, mer­gi­na pa­sa­kė, kad jis nie­ko apie ku­ni­gys­tę neiš­ma­no. „Du­rys už­si­da­rė ir man taip bufff į gal­vą… Pra­si­dė­jo ta­da virs­mai, min­tys ėmė keis­tis“, – sa­ko jis.
Ge­di­mi­nas nu­spren­dė pra­dė­ti apaš­ta­lau­ti gat­vė­je. Ei­ti per mies­tus ir gy­ven­ti ra­di­ka­lų evan­ge­li­nį gy­ve­ni­mą. „Esu pen­kio­li­ka pa­rų at­sė­dė­jęs už Va­sa­rio 16-ąją. Bu­vo­me pa­si­ren­gę tris spal­vo­tas ra­ke­tas iš­šau­ti, bet mus areš­ta­vo su tris­pal­ve per­riš­tu vai­ni­ku. Va­sa­rą jau Są­jū­dis pra­si­dė­jo, bet mes dar su­spė­jo­me pa­sė­dė­ti“, – juo­kia­si jis.
Ge­di­mi­no pa­pra­šė pa­va­duo­ti zak­ris­ti­jo­ną Tel­šiuo­se. Ta­da re­mon­tuo­ja­mo­je ka­ted­ro­je nu­ti­ko siau­bin­gas įvy­kis. Jis už­kliu­dęs su­dau­žė stik­li­nį in­dą, ku­ria­me bu­vo li­go­nių pa­te­pi­mo alie­jus…
Vys­ku­pas šven­ti­na tą alie­jų, ku­ni­gai jį iš­si­ve­žio­ja po pa­ra­pi­jas, nie­kas prie to alie­jaus lies­tis ne­ga­li. Ku­ni­gas va­te­les, pa­te­pęs li­go­nius, su­de­gi­na, o Ge­di­mi­nas, pliūp­te­lė­jus alie­jui, su rankš­luos­čiais puo­lė va­ly­ti, vi­sas per­mir­ko…
„Per­si­gan­dau. Ku­ni­gas lie­pė tuos rankš­luos­čius pa­čiam su­de­gin­ti, o ma­ne siau­bas apė­mė, ne­jau da­bar gau­siu gy­dy­mo do­va­ną. Jau ei­les luo­šų žmo­nių ma­ty­ti pra­dė­jau… Juk esu dar jau­nas, dar pa­gy­ven­ti no­riu. Mal­da­vau Vieš­pa­ties, kad tik ne­pri­lip­tų man ta gy­dy­mo do­va­na. Ta­da Vieš­pats sa­ko: „Tu bi­jai gy­dy­mo do­va­nos? Už­si­ma­nei bū­ti ku­ni­gu?“ Už tri­jų die­nų atė­jo te­leg­ra­ma, kad ma­ne priė­mė į se­mi­na­ri­ją“, – juo­kia­si Ged­mi­nas.

Pran­ciš­ko­nai yra skir­tin­gi, nes Jė­zus iš­lais­vi­na

Se­mi­na­ri­jo­je klie­ri­kas ėmė liū­dė­ti – pa­si­ti­kė­ji­mo tarp klie­ri­kų ne­bu­vo, drau­gys­tės tarp or­di­nų taip pat: jė­zui­tai „va­rė“ ant pran­ciš­ko­nų, šie „va­rė“ ant tre­čių. Ge­di­mi­nas no­rė­jo vi­siems bū­ti vis­kuo ir jam ėmė kil­ti min­čių, kad jis nė­ra aka­de­mi­nis žmo­gus, ne­no­ri bū­ti jė­zui­tas. At­sis­vei­ki­no jis su jė­zui­tais ir nu­spren­dė bū­ti vi­siems vis­kuo.
„Jė­zus man pa­sa­kė no­rin­tis, kad bū­čiau bro­lis tiems pa­nie­kin­tiems pran­ciš­ko­nams. Iš jų bu­vo šai­po­ma­si. Pa­na­šiai kaip da­bar, kad jie yra sma­li­žiai… Koks ne­tu­ri bū­ti vie­nuo­lis, yra pri­sta­to­mas pran­ciš­ko­no vaiz­de­lis. Iš­le­pęs, kū­niš­kas, drū­tas“, – šyp­te­li Ge­di­mi­nas.
Tuo me­tu pran­ciš­ko­nų vie­nuo­liai bu­vo ne ku­ni­gai, pa­pras­ti žmo­ge­liai, se­nu­kai, ne­kuo neim­po­na­vo, ne­bent sa­vo drau­giš­ku­mu. Ar tai ver­ty­bė?
„Vieš­pats gat­vė­je, kai aš ban­džiau gin­čy­tis su juo, man pa­sa­kė no­rin­tis, kad aš bū­čiau bro­lis. Gy­niau­si – ne­no­rė­jau bū­ti pran­ciš­ko­nu, o jis pa­klau­sė, kas aš toks, kad su juo gin­čy­čiau­si. Su­ti­kau. Nuo to lai­ko ban­dau bū­ti bro­lis“, – sa­ko jis.
Ge­di­mi­nas, nuė­jęs pas bro­lį Be­ne­dik­tą, pa­pa­sa­ko­jo, kaip grio­vė pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ną, at­kal­bi­nė­da­mas ki­tus vai­ki­nus bū­ti pran­ciš­ko­nais. „Klau­siu – ar jums to­kio rei­kia? Be­ne­dik­tas pa­sa­kė, kad mes esa­me at­ža­los tų kau­lų, ku­rie gu­li Kre­tin­gos baž­ny­čios po­že­miuo­se. Ir pa­kvie­tė“, – pri­si­me­na bro­lis.
Kas yra pran­ciš­ko­nai, ga­li­ma iš­girs­ti daug ver­si­jų. Kaž­ka­da bu­vo ak­cen­tuo­ja­mas Šv. Pran­ciš­kaus ne­tur­tas – to­kia sie­kia­my­bė, įspū­dis, kad vi­si pran­ciš­ko­nai tu­ri bū­ti vos ne el­ge­tos. „Man at­ro­do, kad Pran­ciš­kus pa­si­rin­ko ne­tur­tą, jį pa­si­da­ly­da­mas su ki­tais, kad bū­tų bro­lis. Tur­tas daž­nai mus su­kir­ši­na, su­skal­do per pa­vy­dą, per di­džia­vi­mą­si. Man bran­giau­sias Pran­ciš­kaus bruo­žas – bro­lys­tės ženk­las, bro­lys­tės sak­ra­men­tas. Kaip man se­ka­si – ki­tas klau­si­mas. Kai sau­lė švie­čia – leng­viau, kai ap­si­niau­kę – sun­kiau. Kai są­na­rius su­ki­nė­ja, ma­žiau kant­ry­bės at­si­ran­da“, – šyp­te­li jis.
Per­žiū­rė­jus is­to­ri­ją ma­ty­ti, kad bro­liai pran­ciš­ko­nai da­rė dau­gy­bę da­ly­kų: pa­snin­ka­vo, mel­dė­si, teat­rus, mu­zi­ką, bend­ruo­me­nes kū­rė. „Vi­si pran­ciš­ko­nai la­bai ori­gi­na­lūs, bet la­bai skir­tin­gi. Nė vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šus, bet jie tu­ri vie­ną troš­ki­mą – no­ri bū­ti pa­na­šūs į Jė­zų. Pa­ra­dok­sas – pa­sau­lio žmo­nės no­ri bū­ti vi­si la­bai ori­gi­na­lūs, skir­tin­gi, bet jie su­si­bu­ria į kul­tū­ri­nes gru­pes, vie­no­dai ren­gia­si, kal­ba. „Jie ne­ga­li ki­taip. No­rint bū­ti pa­na­šiam į Jė­zų, at­si­sklei­džia kiek­vie­no ori­gi­na­lu­mas, nes Jė­zus su­tei­kia lais­vę“, – sa­ko bro­lis.

„Tė­vai rūgš­čias uo­gas val­gė, o vai­kams dan­tys at­ši­po“

Jė­zus sa­kė: „Ką pa­da­rė­te vie­nam iš ma­žiau­sių bro­lių – man pa­da­rė­te. Jei aš pa­žįs­tu Tė­vą kaip my­lin­tį Die­vą, tai aš pa­žįs­tu ki­tą žmo­gų kaip sa­vo bro­lį, kaip sa­vo se­sę, pa­šauk­tą gy­ven­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą.“ Šie žo­džiai Ge­di­mi­nui la­bai svar­būs. Jam ne­bė­ra sve­ti­mų.
Ar­ti­miau su Ge­di­mi­nu su­si­pa­ži­nę žmo­nės jį pa­va­di­na Pa­kū­tos Die­vu. „Bai­su. Kaip man da­bar at­gai­lau­ti? Aš dar to ne­gir­dė­jau. Į ką nors su­dė­ti vil­tis, reiš­kia, jį pa­vers­ti sta­bu. Ma­no vil­tis Vieš­pa­ty­je ir aš jau­čiuo­si la­bai ne­ver­tas gy­ven­ti tarp tų žmo­nių, ne­ver­tas pa­tir­ti ma­lo­nių iš jų. Dė­ko­ju Die­vui už Jo iš­ti­ki­mą mei­lę, kant­ry­bę man, gai­les­tin­gu­mą, už Jo drau­gys­tę“, – sa­ko jis.
Net ir la­bai užim­tas, Ge­di­mi­nas po­trau­kio me­nui ne­pa­mir­šo – fo­tog­ra­fuo­ja, ku­ria ki­ną. „Tiek Die­vas, tiek vel­nias, tiek žmo­gus ga­li pa­si­reikš­ti per kū­ry­bą. Iš­tir­ki­te dva­sias, ne kiek­vie­na dva­sia ti­kė­ki­te. Iš kur įkvė­pi­mas atei­na, iš ko­kios dva­sios? Iš pik­to­sios ar iš Die­vo, iš pui­ky­bės ar iš­ti­ki­my­bės? To­kį da­ly­ką ga­li da­ry­ti ir iš pui­ky­bės, ir iš mei­lės“, – sa­ko jis.
Pui­ky­bė la­bai ra­fi­nuo­ta, ji ga­li pa­si­reikš­ti la­bai ne­ti­kė­to­mis for­mo­mis: re­li­gi­ne for­ma, nu­si­že­mi­ni­mu. „Ma­ne la­biau­siai liū­di­na ma­si­nė jau­ni­mo de­bi­li­za­ci­ja per al­ko­ho­lį, kvai­ša­lus, me­di­jas – te­le­vi­zi­ją, in­ter­ne­tą. Tas ci­niz­mas, ne­pa­gar­ba žmo­gaus oru­mui, kū­nui, ta ne­bran­da. Ko­kia ga­li bū­ti bran­da ne­blai­vioj bū­se­noj? Kaž­koks skur­do įspū­dis“, – sa­ko jis.
Ge­di­mi­nas tei­gia ne­ma­tan­tis di­de­lių žmo­nių ti­kė­ji­mo pra­bu­di­mo ženk­lų ir gal­vo­ja, kad Baž­ny­čiai da­bar yra kri­ze. Tai ne jo nuo­mo­nė – prieš ke­le­rius me­tus Eu­ro­pos kar­di­no­lai apie tai kal­bė­jo. „Tas pri­pa­ži­ni­mas pa­drą­si­no ma­ne apie tai kal­bė­ti. Baž­ny­čia ir ga­ny­to­jai tu­ri per­sio­rien­tuo­ti, per­ver­tin­ti vi­suo­me­nės pa­si­kei­ti­mą. Ma­ne ap­lan­kė min­tis, kad da­bar su­si­du­ria­me su so­viet­me­čio atei­za­ci­jos vai­siais. Ideo­lo­gi­ja pre­ten­da­vo į so­viet­me­čio ar­chi­tek­tū­rą, bu­vo ban­do­ma pa­si­sa­vin­ti vai­kus, pa­da­ry­ti juos vals­ty­bės nuo­sa­vy­be, at­ski­riant nuo tė­vų. Bu­vo ska­ti­na­ma, kad vai­kai kuo dau­giau lai­ko pra­leis­tų mo­kyk­lo­je, o tė­vai, ypač re­li­gin­gi, lai­ky­ti at­si­li­ku­siais tam­suo­liais. Tė­vų au­to­ri­te­tas bu­vo že­mi­na­mas per ti­kė­ji­mo plot­mę“, – sa­ko ku­ni­gas.
Da­bar de­juo­ja­ma, kad tė­vai ne­tu­ri lai­ko vai­kams, kad vie­ni ki­tų ne­be­pa­žįs­ta. Kal­tė su­ver­čia­ma tech­no­lo­gi­joms, bet Ge­di­mi­nui at­ro­do, kad tai so­viet­me­čio pa­sek­mės. „Tė­vai rūgš­čias uo­gas val­gė, o vai­kams dan­tys at­ši­po. Jun­ta­mas su­prie­šin­tos kar­tos pa­li­kuo­nių sind­ro­mas. Tė­vai bu­vo at­skir­ti nuo da­bar­ti­nių tė­vų, ir da­bar jau be ideo­lo­gi­jos pa­stan­gų tas trau­ki­nys va­žiuo­ja“, – sa­ko jis.
Ir ti­kė­ji­mo sri­ti­mi žmo­nėms ne­bė­ra lai­ko do­mė­tis. Jie sa­vo­tiš­kai izo­liuo­ti nuo Baž­ny­čios, ku­ri ga­lė­tų liu­dy­ti evan­ge­li­ją. „Ku­ni­gai ne­bea­tei­na į na­mus, ne­be­pa­moks­lau­ja, kaip bu­vo kaž­ka­da se­niai. Jie įpra­to, kad žmo­nės baž­ny­čio­je klau­so­si pa­moks­lo ir vi­si tu­ri atei­ti pas juos. Taip jau ne­bė­ra ir rei­kia at­si­bus­ti“, – sa­ko bro­lis Ge­di­mi­nas.
Jo nuo­mo­ne, ku­ni­gai tu­ri ei­ti ieš­ko­ti žmo­nių, liu­dy­ti Jė­zų ir Die­vo mei­lę. Jam vi­sa­da kil­da­vęs maiš­tas, iš­gir­dus klau­si­mą, kaip žmo­nes pri­trauk­ti prie Baž­ny­čios. „Prie Die­vo rei­kia žmo­nes pri­trauk­ti. Jei jie ateis prie Die­vo, ateis vie­nas prie ki­to. Ta­da ir bus Baž­ny­čia“, – sa­ko jis.

„Jė­zau, būk ma­no drau­gas, – kar­tą pri­klau­pęs baž­ny­čio­je pa­pra­šė Ge­di­mi­nas. – O Jė­zus, ma­tai, iš­gir­do. Ir ta­po drau­gu.“
Jau­nys­tė­je Ge­di­mi­nas no­rė­jo pra­dė­ti apaš­ta­lau­ti gat­vė­je, ei­ti per mies­tus ir gy­ven­ti ra­di­ka­lų evan­ge­li­nį gy­ve­ni­mą.

Šaltinis: Šiauliai plius, 2013-11-08

Žymos: , ,

1 komentaras

Nuorodos

  1. Gediminas Numgaudis: „Noriu būti brolis kiekvienam“ – Šiauliai plius – 2013-10-31 | Pakūta

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.