Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Medžiotojai ir šv. Hubertas

Šv. Hubertas (656-727), gyvenęs tuometinėje Frankų imperijos teritorijoje, žinomas kaip neeilinio mąstymo asmenybė, kurio veikla (kunigo, vyskupo) siejama su istoriškai kardinalaus požiūrio į medžioklės aistrą pokyčius. Juk net ankstyvaisiais viduramžiais medžioklė Europoje buvo iki kraštutinumų vartotojiška ir retai kas susimąstydavo apie ribotas gamtos išteklių galimybes.
Lietuvoje šv. Huberto idėjos pradėtos propaguoti tik nuo XVI-XVII a. pradžios. Tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Augustas III Saksas (1696-1763), įžvalgiai siekdamas katalikiškos Žečpospolitos karūnos, dar 1712 m. atsisakė gimtosios liuteronų konfesijos ir pasikrikštijo kataliku. Tapęs karaliumi valstybės reikalus tvarkė labai paviršutiniškai, iš katalikybės dažnai pasityčiodavo, o medžioklėse jam būdinga nežabota žudymo aistra. Beje, už šauniai organizuojamas medžiokles Augustas III tapo bene vieninteliu Lietuvoje žinomu medžiotoju, kuris buvo apdovanotas garbingu Bavarijos karalystės „Šventojo Huberto“ ordinu.
Nepaisant visų teigiamų ir neigiamų politinių peripetijų, šv. Hubertas, kaip neeilinė istorinė asmenybė, su visomis jį siejančiomis gražiomis legendomis bei gamtosaugos idėjomis neatsitiktinai tapo Lietuvos medžiotojų kultūros dalimi. Kultūra, gimusi kartu su Europos sąvokos bei krikščioniškojo požiūrio į medžioklę atsiradimu, rutuliojosi ilgiau nei trylika šimtmečių. Šioje epopėjoje, nors ir sudėtingai, netgi su skaudžiais praradimais, tačiau vis vien pamažu ir kryptingai formavosi visai kitoks medžiotojo santykis su gyvenamąja aplinka, su jo mąstymo bei įvaizdžio pokyčiais.
Mąstyseną mes paveldėjome kartu su medžioklės genais, kurie mus „pasivijo“ dar iš senų priešistorinių laikų, kai medžioklė žmogui buvo vienintelis patikimas išgyvenimo būdas – svarbiausias jo mitybos šaltinis. Medžioklės dėka žmogus įgijo mąstymo pradmenis, tobulėjo jo išradingumas, sumanumas. Besiginant nuo bado ir šalčio, matyt, jam dažnai tekdavo pamąstyti ir apie tai, kas gamtoje be jo paties visą aplinką tvarko: ar jis pats elgiasi gerai, o kas su juo galėtų elgtis geriau nei dabar. Medžioklėje žmogus bandė ne tik pažinti aplinką, bet lygindamas save su kitomis gyvosios gamtos rūšimis kartu ieškojo ir tų dvasinių saitų, kurie šį pasaulį jungia su juo pačiu. Intensyvioje kovoje už būvį žmogus surado dvasingesnius ir taikesnius gyvenimo metodus: palaipsniui sukūrė žemės ūkį, pradėjo įdirbti žemę, kultivuoti augalininkystę, gyvulininkystę, pagaliau jis surado ir Dievą.
Su šiuo istoriniu žingsniu medžioklė palaipsniui tampa antraplaniu užsiėmimu, tačiau senovės Egipte, antikinėje Graikijoje ir Romos imperijoje medžioklė išliko tik aukštuomenės užsiėmimu, netgi jų privilegijuota pramoga. To laikotarpio žymiausi protai Platonas, Ciceronas, Vergilijus, Horacijus poetine filosofine forma emocingai kalbėjo apie šį pirmykštį žmogaus instinktą, šlovino jį kaip vienintelę priemonę, padedančią žmogui įsilieti į nuostabią gamtos stichiją, arba jų žodžiais tariant „… pajusti pagoniškų dievų teikiamą palaimą“.
Nors Evangelijoje apie medžioklę nekalbama, tačiau jos adresu neužsimenama ir neigiamai. Juk kai kurie Kristaus apaštalai buvo puikūs žvejai, ir tikriausiai, džiaugdavosi gausiais laimikiais, o tuometinėje žydų teritorijoje teise medžioti naudojosi tik užkariautojai – romėnų aukštuomenės atstovai.
Romėnų despotiškas ir žiaurumu persunktas požiūris nebuvo palankus nei paprasto žmogaus, nei laukinio žvėries atžvilgiu. Jie viską vertino tik beribės naudos, prabangos ir pramogos požiūriu, tačiau su krikščionybės pirmųjų idėjų sklaida tuomet jau buvo susimąstyta ir apie gamtosaugines problemas. Vergovinėje santvarkoje per daug despotizmo ir atvirai kalbėti tokia tema buvo nesaugu, todėl gimdavo gražios legendos apie nuostabius elnius, kuriems tarp ragų švytėdavo nukryžiuotojo Jėzaus vizija.
Viena iš tokių legendų susieta su ankstyvosios krikščionybės kankiniu šv. Justu arba II amžiuje gyvenusiu Romos imperatoriaus Trajano generolu Placidu. Medžioklės Tivolyje (netoli Romos) metu Placidas sutiko elnią ir regėjo analogišką viziją su nukryžiuotuoju Jėzumi. Po to jis tapo krikščioniu ir pasikrikštijo Justo vardu. Deja, už principingą atsisakymą beprasmiškai aukoti gyvus žvėris pagoniškiems dievams šventasis Justas ir jo šeima imperatoriaus Hadriano valia 118 metais buvo žiauriai nukankinti.
Tuo metu sklinda jau ir kitos pažangesnės mintys apie medžioklės  esmę bei prasmę. Pvz., Romos konsulas Flavijus Arianas, taip pat gyvenęs II a., jau mąsto kitaip nei visi imperijos patricijai. „Tikro medžiotojo tikslas – ne žvėries žudymas, – samprotauja jis, – o tikslas pasigalynėti su juo arba stoti į dvikovą. Medžiotojas visada džiaugiasi, jeigu gyvūnui pavyksta pabėgti“.
Nuostabi legenda atsirito iki pat VII-jo amžiaus pabaigos, o XV a. ji buvo galutinai priskirta šv. Hubertui. Su šiais įvykiais Europoje prasidėjo rimta medžioklės įstatymų pertvarka. Apie 800-uosius metus senosios Frankų valstybės, valdovas Karolis Didysis ypatingai domėjosi medžioklės su šunimis ir sakalais technika, įsteigė pirmuosius rezervatus, kuriuose tik jis vienas temedžiojo. Atrodė tokie savanaudiški karaliaus tikslai, tačiau išryškėjo ir gerosios šio žingsnio savybės, nes rezervatuose pagausėjo žvėrių, pagerėjo jų genetinė kokybė. Imperatorius Maksimiljanas I 1505 metais išnuomojo Alpėse žemės valdą ir sudarė sąlygas išgyventi Alpių ožiui, tuo metu jau atsidūrusiam ant išnykimo ribos. Matyt, šv. Huberto idėjų įtakoje Maksimiljanas I savo veikaluose praktiškai dėsto daugybę novatorinių minčių, ypač nustatančių medžioklės etikos normas. Čia skirta nemažai dėmesio teisingumui medžioklėje, medžioklės draudimo periodams nustatyti, žvėrių ir paukščių apsaugai, žvėrių maitinimo žiemos metu būtinumui. Šios idėjos neprarado savo aktualumo ir šiandien.
Medžioklės taisyklių reguliavimas kai kur buvo tik fasadinė reikalo pusė, nes iš tikrųjų daugiau išaiškėjo tik brutalaus cinizmo ir neriboto savanaudiškumo faktai. Ypač tai liudijo taip vadinamųjų vokiškų medžioklių organizavimo praktika. Pavyzdžiui, 1748 m. spalio 8 d. Viurtenberge tūkstančiai žvėrių buvo suginti į aptvarą ir masiškai žudyti. JAV Laukinių Vakarų istorijoje minimi ir tokie atvejai, kai bizonus masiškai šaudydavo tik dėl kumpių, o vėliau netgi vien dėl liežuvių. Tai buvo anų laikų medžioklės tradicijos, žinoma, jeigu tokius nedorėlius dar galima vadinti medžiotojais. Šiandien Lietuvos miškuose taip pat neretai užtinkami brakonierių siautėjimo padariniai, tačiau išaiškintiems ir sulaikytiems pažeidėjams mūsų įstatymai perdaug liberalūs.
Juk šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes be istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai. Visa tai negali būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga – gerbti miškų, vandens bei laukų privačią nuosavybę, entuziastingai organizuoti ir aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Būtent apie tai kiekvienam medžiojančiajam primena ir Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės bei šv. Huberto bendrijos įstatai, nes medžiotojui priimtini tik humaniški medžioklės būdai.
Gamta – tai nuostabi Dievo dovana, kurios dosnumas jaučiamas tik tada, kai su ja elgiamasi išmintingai.

© Donatas Žuolys

Žymos: , ,

2 Komentarai

Nuorodos

  1. Sekmadienis su Šv. Hubertu – 2014-11-09 | Pakūta
  2. Sekmadienis su Šv. Hubertu – 2015-11-08 | Pakūta

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.