Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Šv. Huberto dienos minėjimas – 2013-11-03

Lapkričio 3 dieną 12.00 val. (sekmadienį) Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios, kurių metu bus pagerbtas Šv. Hubertas bei šventinamos medžiotojų kolektyvų vėliavos.

Po Šv. Mišių visi kviečiami bažnyčios kieme pasivaišinti arbata bei paragauti žvėrienos patiekalų.

Tą pačią dieną medžiotojai rinksis pranciškonų bažnyčiose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kviečiame visus medžiotojus prisijungti prie Šv. Huberto dienos minėjimų, organizuojamų visoje Lietuvoje.

Lapkričio 3-ąją nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Krikščioniškoje aplinkoje medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto vardo diena, nes šis šventasis laikomas medžiotojų globėju.

Šv. Hubertas minimas lapkričio 3 d. ir gegužės 30 d. Manoma, kad jis gimė kilmingoje šeimoje. 703 ar 705 metais tapo Mastrichto vyskupu. Hubertas atvertė į krikščionybę paskutinius Ardėnų ir Brabanto girių pagonis. Mirė 727 m. gegužės 30 d.
Po šešiolikos metų atidengus šventojo kapą, palaikai buvo nesudūlėję ir kvepėjo. Huberto kultas paplito nuo IX amžiaus, ypač Belgijoje, Olandijoje ir Liuksemburge.
Pasak vėlyvųjų legendų, jaunystėje jis buvo linkęs pasinerti į įvairiausius malonumus, ypač mėgęs medžioklę.
Hubertas minimas visoje Europoje; šalia jo vaizduojamas elnias su kryžiumi tarp ragų. Pasakojama, kad Didįjį penktadienį išėjęs medžioti Hubertas aptiko milžinišką elnią ir visą dieną jį persekiojo. Vakarop elnias sustojo, ir medžiotojas išvydo jam tarp ragų švytintį kryžių. Jis puolė ant kelių, o elnias prabilo: „Kam mane persekioji? Ar tokia stipri tavo medžioklės aistra, kad pamiršti savo išganymą? Keliauk į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą, ir jis tau pasakys, ką turi daryti“. Panaši istorija pasakojama ir apie šv. Eustachijų, todėl juos kartais sunkoka atskirti.
Hubertas troško tarnauti Dievui, tad nuvyko pas Lježo vyskupą Lambertą, o mirus žmonai pasitraukė į miškus. Vėliau kaip piligrimas nukeliavo į Romą. Tuomet popiežiui Sergijui apsireiškęs angelas pranešė, kad mirė Lambertas, ir liepė Hubertą įšventinti vyskupu. Popiežiui abejojant, angelas atnešė šv. Lamberto pastoralą ir vyskupo drabužius, o Švč. Mergelė Marija įteikė pačios išaustą stulą. Įšventinimo dieną pasirodęs šv. Petras davė Hubertui auksinį raktą (dabar raktas ir stula yra saugomi Šv. Huberto abatijos ir Lježo Š. Kryžiaus bažnyčios lobyne).
Ši istorija randama tik XV amžiuje, bet ir anksčiau medžiotojai laikė jį savo globėju, o Šv. Huberto abatijos vienuoliai augino medžioklinius šunis, taigi tradicija kur kas senesnė.
Hubertas priklauso šventiesiems gydytojams: sergantieji pasiutlige eidavo į Šv. Huberto abatiją Ardėnuose, kur jiems būdavo įpjaunama kakta ir į žaizdelę įspraudžiamas siūlas iš šventosios stulos. Visą noveną ligonis turėdavo išbūti apsirišęs kaktą juodu kaspinu, o jo kūnas būdavo prideginamas karšta geležimi, vadinamuoju „šv. Huberto raktu“.
Taip pat pasakojama, kad šv. Hubertas peržegnojęs užgesino vyskupijos rūmų gaisrą, padarė tinkamą laivybai nusekusią Maso upę, išgydė nuo pasiutligės žmogų.
Jis yra Lježo, medžiotojų, miškininkų, medžioklinių šunų globėjas; dėl šakotų elnio su kryžiumi ragų globoja ir metalo apdirbėjus. Jo prašoma išgydyti nuo pasiutligės, vadinamos „šv. Huberto liga“, ir apsaugoti nuo pasiutusių šunų bei nuodingų gyvačių.
Jis vaizduojamas dvejopai: kaip vyskupas, bet dažniausiai kaip medžiotojas, klūpantis prieš elnią su kryžiumi tarpuragėje. Elnias su kryžiumi yra pagrindinis jo atributas. Kiti atributai – stula, raktas bei su medžiokle susiję dalykai – žirgas, šuo, medžioklės ragas ir ant rankos tupintis sakalas.

Parengta pagal F. Ir G. Lanzi „Šventieji globėjai ir jų simboliai“.

 

 

Žymos: , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.