Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Kas tas „Kromelis“?

Apsilankę Pakutuvėnų „Kromelyje“ žmonės manęs dažnai klausia: „Ką reiškia šis pavadinimas?“, „Kodėl taip pavadinta, jei čia neparduodama naminukė, juk kromuose tik ja ir tebūdavo prekiaujama?“. Taigi, nutariau pasidomėti kas tas „kromelis“ yra.

Lietuvių kalbos terminų žodynas sako: krõmas (kram). – krautuvė, parduotuvė; prekė; dėžė su prekėmis, nešiojama kaimo pirklių ant nugaros (pav. „žydas, užsidėjęs ant pečių kromą, nuėjo per kaimą“).

Svarbiausios XIX a. pab. – XX a. pr. miesteliuose vykusios prekybos rūšys buvo įstatymais reglamentuojami turgūs ir prekymečiai bei kasdieninė prekyba. Turgų ir prekymečių metu dauguma prekių buvo pardavinėjamos tiesiog iš vežimų ar laikinų prekybos būdų, gyventojų dar vadinamų palapinėmis, balaganais ar bagamazais. Tai  buvo paprasčiausi iš nestorų medinių kartelių sunerti karkasai iš trijų pusių ligi pat žemės dengti lietaus nepraleidžiančiu audiniu.

Egzistavo ir nuolatinės prekybos pastatai. Jau nuo XV a. istorijos šaltiniuose minimi kromai arba klėtkos, ilgainiui keitę pavadinimą bei išvaizdą, bet kaip tam tikras pastatų tipas išlikę beveik iki pat XX a. vidurio. Kromai arba klėtkos, kaip jas apibūdina Lietuvos miesteliuose vykusios prekybos tyrinėtojai, buvo tam tikros krautuvėlės, daugiausia stovėjusios aplink turgaus aikštę, jos viduryje arba gretimose gatvėse.

Plungės Kromai apie 1930 m.
Broniaus Pociaus asmeninio archyvo nuotrauka

1894-ųjų metų vasarą sudegus didelei Plungės daliai, kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis nuratė pelningai parduoti miesto viduryje buvusią turgaus aikštę. Joje buvo pastatytas didelis mūrinis namas, abiejuose jo pusėse buvo įrengti kambarėliai kromams – krautuvėlėms. Taip apie 1896-uosius metus atsirado Plungės kromai, kuriuos išsinuomojo prekybininkai. Čia buvo prekiaujama silke, audiniais, indais, galanterija, dviračiais, siuvamomis mašinomis, geležies dirbiniais, žemės ūkio padargais ir visais gaminiais, kurie reikalingi buityje. Buvo ir molinių indų krautuvėlė, kurioje garsieji Mižuikių puodžiai prekiavo puodynėmis, dubenimis, ąsočiais, raštais išpuoštomis molinėmis lėkštėmis. Savo parduotuves čia turėjo turtingi prekybininkai, kaip Goldvaseris, Rolnikas, Plungianskis. Tuose kromuose daugelis prekybininkų buvo vidutiniokai ir neturtingi prekybininkai. Čia nebuvo elektros: degino žibalines lempas arba žvakes, patalpėlės buvo ankštos ir tamsios.

Kromai žiemą buvo nešildomi. Prekybininkai apsirengdavo kailiniais, apsimaudavo pirštuotomis pirštinėmis, nukirptais pirštų galais. Žiemos būdavusios šaltos, net tvoros pyškėdavusios. Beveik kiekvienoje parduotuvėje ant plytų rusendavo žarijų puodas. Taip prekybininkai pasišildydavo nužvarbusias rankas. Turgaus dienomis kromuose būdavęs didelis triukšmas: vieni siūlė, kiti pirko, treti derėjosi. Pirkėjai, nesutardami su „kromelninku“ dėl kainos, bandydavo išeiti, šis stengdavosi įsiūlyti prekę. Ypač atkakliai derėjęsi kaimo žmonės. Pastovių kainų, skaitytuvų nebuvo, skaičiavo mintinai, arba rašydami pieštuku ant popiergalio.

Kromai atsidarydavo pirmadieniais ir penktadieniais, kai Plungėje būdavo turgus, o ypač per krivelninkų dienas – pirmadieniais nuo šv. Kalėdų iki Užgavėnių.

Plungės kromai pergyveno du pasaulinius karus, dar kelis gaisrus ir, pagaliau, 1951 m. patys sudegė. Jų niekas nebeatstatė. Žmonės išlupo grindinio akmenis, padarė aikštelę ir pasodino medelių.

Jolanta Klietkutė

Literatūra:
1. Laužikaitė Lijana. Lietuvos miestelių prekybos pastatų tipai XIX a. pab. – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2003, Nr. 4, p. 47
2. Plungės žydų istorija – daugiau. Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas
3. Ravickienė Eleonora. Šimtmečių takais. 1997, p. 44-45.

Žymos: , , , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.