Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Krikštas – ne proga „pabaliavoti“

© Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ku­ni­gas, pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis Ge­di­mi­nas Num­gau­dis ir re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys sa­ko, kad me­no pa­skir­tis – at­skleis­ti sie­los gro­žį. Fil­mu „Krikš­tas“ no­ri­ma at­skleis­ti Die­vo dar­bą sie­lo­je, pa­ža­din­ti Die­vo ar­tu­mo il­ge­sį. Au­to­rės nuo­tr.

Krikš­ty­nos – įpras­tas re­li­gi­nis ri­tua­las kiek­vie­no krikš­čio­nio gy­ve­ni­me, ku­rio me­tu kū­di­kis iš­puo­šia­mas nė­ri­niais, o po ce­re­mo­ni­jos gi­mi­nai­čiai su­si­bu­ria puo­tai. Įp­ras­ta ma­ny­ti, kad Krikš­to me­tu pa­nai­ki­na­ma gim­to­ji nuo­dė­mė, o tik­ro­ji Krikš­to es­mė – kas nu­ti­ko žmo­gui per sak­ra­men­tą, ko­kia do­va­na gau­ta – ke­liau­ja už­marš­tin, mat dva­si­nin­kai tur­būt ne­ran­da lai­ko žmo­nėms to paaiš­kin­ti. Praė­ju­sią sa­vai­tę Šiau­liuo­se lan­kę­si pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis, Pa­ku­tu­vė­nų kle­bo­nas Ge­di­mi­nas Num­gau­dis ir re­ži­sie­rius, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Aud­rius Sto­nys pri­sta­tė šiuo me­tu ku­ria­mą fil­mą „Krikš­tas“, ku­ria­me bus at­skleis­ta Krikš­to Sak­ra­men­to es­mė.

„Ga­vom do­va­nė­lę, ku­rios neiš­pa­ka­vom“

„Sė­di se­nas ra­bi­nas ir ver­kia: „Die­ve, ko­kia ne­lai­mė…“ Die­vas klau­sia, kas nu­ti­kę. „Ma­no sū­nus krikš­čio­niu ta­po“, – ver­kia ra­bi­nas. „Ne­verk, ma­no ir­gi“, – at­sa­ko Die­vas. Toks ku­ni­go Ge­di­mi­no Num­gau­džio pa­sa­ky­tas anek­do­tas pra­juo­ki­na su­si­ti­ki­mo da­ly­vius, ta­čiau Ge­di­mi­nas sa­ko, kad vai­kys­tė­je pa­krikš­ty­ti žmo­nės ne­su­si­mąs­to, kas yra Krikš­tas, kas su juo at­si­tin­ka per Krikš­tą. Apsk­ri­tai, kam rei­kė­jo Jė­zui krikš­ty­tis, jei jis bu­vo Die­vo vai­kas?

Žmo­nės daž­nai gal­vo­ja, kad Krikš­tas – gim­to­sios nuo­dė­mės at­lei­di­mas, bet ar tai yra svar­biau­sia. „Ar iki krikš­to žmo­gus ne­bu­vo Die­vo vai­kas? Bal­vo­nas bu­vo? O kai pa­si­krikš­ti­ji – tar­si į par­ti­ją įsto­ji? Tam­pi ka­ta­li­ku ir jau dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia da­ryt?“ – klau­si­mais au­di­to­ri­ją už­lie­jo ku­ni­gas.

Kai žmo­gus krikš­ti­ja­mas, jam ant gal­vos už­pi­la­ma van­dens. Or­to­dok­sai pli­ku­tė­lį kū­di­kį įki­ša į van­de­nį tris kar­tus ir ne­bi­jo, kad vai­kas su­si­rgs. Ko­dėl Krikš­to me­tu nau­do­ja­mas van­duo? Ne­jau nuo­dė­mėms nu­plau­ti ne­tin­ka koks nors skie­dik­lis?

Žiū­ro­vai at­sa­ky­mo Ge­di­mi­nui ne­su­ge­ba pa­teik­ti. Re­tas ku­ris krikš­čio­nis ir ge­ba, tad ku­ni­gas sa­ko, kad bū­tent dėl to ku­ni­gys­tės me­tais ir ne­ri­ma­vo. Su­vo­kė, kad Baž­ny­čia ne­ran­da lai­ko aiš­kin­ti žmo­nėms Krikš­to es­mės, o pa­krikš­ty­ti žmo­nės ak­cen­tus ne ten su­de­da.

Pas­kam­bi­no į Pa­ku­tu­vė­nų baž­ny­čią in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris ir klau­sia, ar ga­li­ma vai­ką pa­krikš­tyt. Ji pa­ti į baž­ny­čią ne­vaikš­tan­ti, Jė­zaus jai ne­rei­kia, ne­ti­ki ji juo, ta­čiau vai­ką pa­krikš­ty­ti no­rin­ti, mat mo­čiu­tė ra­my­bės ne­duo­da. „Po­nia, jūs – in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris – ti­ki­te prie­ta­rais ir dėl mo­čiu­tės kaž­ką da­ry­si­te?“ – toks ku­ni­go at­sa­ky­mas mo­te­riai, at­ro­do, pa­tin­ka. Vė­liau ji vėl pa­skam­bi­na. „O jei vai­kas nu­mirs, tai be baž­ny­čios ne­lai­do­si­te? Ne? Štai, ko­kie jūs, ku­ni­gai“, – pik­ti­na­si mo­te­ris.

„O kam rei­kia lai­dot su baž­ny­čia, jei ten nei­nat? Juk esat iš­si­la­vi­nę žmo­nės, o prie­ta­rais ti­ki­te?“ – į to­kią fra­zę mo­te­ris ne­be­tu­ri ką at­sa­kyt. Pa­sak Ge­di­mi­no, dau­ge­lis žmo­nių pa­na­šiais prin­ci­pais va­do­vau­ja­si. Pir­ma su­pla­nuo­ja „ba­lių“, o jau ta­da atei­na tar­tis dėl krikš­ty­nų ir no­ri, kad ce­re­mo­ni­ja truk­tų kuo trum­piau. „Dau­ge­liui – tik pro­ga pa­ba­lia­vot“, – sa­ko jis.

Pa­sak ku­ni­go, daug pa­sau­lio re­li­gi­jų ža­da nuo­dė­mių at­lei­di­mą, ta­čiau nie­kas ne­ža­da gy­vy­bės – at­gi­mi­mo iš Dva­sios. Kas yra tas at­gi­mi­mas iš Dva­sios, gau­na­mas bū­tent Krikš­to me­tu? „Gal ir ne­svar­bu, žmo­nės gy­vi ar ne­gy­vi? Pir­mie­ji krikš­čio­nys net į na­mus, į eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­mus duo­nos lau­žy­ti neį­si­leis­da­vo neat­gi­mu­sių­jų iš Dva­sios. Na­baš­ny­kams juk nė­ra ką veikt su gy­vai­siais“, – aiš­ki­na Ge­di­mi­nas.

Per Krikš­tą gau­na­mas pa­te­pi­mas tam, kad ga­lė­tu­me tęs­ti Kris­taus mi­si­ją. Tai reiš­kia – liu­dy­ti Die­vo mei­lę žmo­nėms. My­lint sa­ve, my­lint žmo­nes ir tą liu­di­jant sa­vo dar­bais. Pats Krikš­tas ste­buk­lo ne­pa­da­ro. Ga­li­ma daug kar­tų mur­dy­tis šven­ta­me van­de­ny­je, bet tai nie­ko ne­pa­keis. „Ar mes tuos da­ly­kus esam su­vo­kę? Ga­vom do­va­nė­lę, bet jos neiš­pa­ka­vom, to­dėl ne­nau­do­jam. Gal lai­kas iš­pa­kuot?“ – sa­ko jis.

Lie­tu­va, Ita­li­ja, Iz­rae­lis, Jor­da­ni­ja

No­rė­da­mas pa­teik­ti at­sa­ky­mus, Ge­di­mi­nas su­si­ra­do re­ži­sie­rių Aud­rių Sto­nį bei pa­pa­sa­ko­jo, apie ki­no vi­zi­ją. Re­ži­sie­riaus akys su­bliz­gė­jo ir bu­vo su­tar­ta kur­ti fil­mą. Ga­lų ga­le, juk šie me­tai – Že­mai­čių Krikš­to ju­bi­lie­jaus me­tai, o fil­mas apie Krikš­to Sak­ra­men­tą pa­pa­sa­ko­tų taip, kad žmo­nės pro­tu ir šir­di­mu at­ras­tų es­mę.

Re­ži­sie­rius A. Sto­nys sa­ko su­vo­kian­tis, kad ki­nas bus pra­stas, jei neiš­lie­si pra­kai­to, krau­jo, neį­dė­si šir­dies, to­dėl ta­po svar­biau­sia kur­ti taip, kad fil­mas bū­tų su­vo­kia­mas šir­di­mi.

Fil­muo­ti nu­spręs­ta Lie­tu­vo­je, Ita­li­jo­je, Iz­rae­ly­je, Jor­da­ni­jo­je. A. Sto­nys sa­ko se­niai su­vo­kęs, kad ki­nas ga­li per­teik­ti tai, ko kny­gos ne­ga­li pa­da­ryt. Ki­nas ge­ba pa­sa­ky­ti tarp žo­džių, pa­pa­sa­ko­ti vaiz­dais tai, kur žo­džių ne­lie­ka. „Lai­kau sa­ve krikš­čio­niu, ta­čiau su­pra­tau, kad la­bai ne­daug ži­nau. Be­ku­riant fil­mą bu­vo įdo­mu su­pras­ti ir pa­si­da­ly­ti su­pra­ti­mu. Ne in­for­ma­ci­ja, o ta dva­sia ir tuo vi­di­niu tu­ri­niu, kas vyks­ta žmo­gu­je, ko­dėl tai svar­bu ir kas da­ro­si su žmo­gu­mi, kai jis pa­krikš­ti­ja­mas“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

Ge­di­mi­nas per gy­ve­ni­mą prie ki­no kū­ri­mo ne kar­tą pri­si­lie­tė. Vai­kys­tė­je no­rė­jo bū­ti me­ni­nin­ku ar­ba na­ru. Pri­si­leis­da­vo į vo­nią van­dens, nes la­bai trau­kė po­van­de­ni­nis pa­sau­lis. Laks­tė ir su fo­toa­pa­ra­tu, lai­ką lei­do dai­lės stu­di­jo­je. Ga­lų ga­le su­vo­kė, kad jo­kio še­dev­ro ne­su­kurs, bet jei ko­kią „dū­šią“ iš­gel­bės, tai ir bus še­dev­ras. To­dėl ir „pa­si­da­vė“ į ku­ni­gus.

Be­je, bū­ti ku­ni­gu ap­si­spren­dė Šiau­liuo­se, o be­si­mo­ky­da­mas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je tu­rė­jo lei­di­mą pla­tin­ti re­li­gi­nius fil­mus. Ti­kė­jo, kad ki­no me­nas ga­li stip­riai pa­si­tar­nau­ti ti­kė­ji­mo tie­soms, tad ver­tė, gar­si­no fil­mus.

At­ro­dė, kad fil­mą da­ry­ti – pra­mo­ga. „Kol neį­si­vė­liau, gal­vo­jau, vie­nas ma­lo­nu­mas. Tai di­de­lis, daug emo­ci­jų rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Man sun­kiau­sia bu­vo Iz­rae­ly­je. Kel­da­vo­mės anks­ti ry­te, dar sau­lei ne­pa­te­kė­jus ei­da­vo­me į dy­ku­mą. Vi­są die­ną pra­si­ma­li, grįž­ti, žiū­ri me­džia­gą ir lan­ko nu­si­vy­li­mai, džiaugs­mai ar emo­ci­nės duo­bės“, – sa­ko G. Num­gau­dis.

Krikš­čio­nys nuo­gu­mo ne­si­gė­di­jo

Ki­no kū­rė­jai pir­mų­jų krikš­čio­nių pa­tir­tis nu­spren­dė per­teik­ti per ar­chi­tek­tū­rą. Šiais lai­kais Krikš­to ar­chi­tek­tū­ros nė­ra – „bliū­de­lis“ su van­de­niu teat­ne­ša­mas. O se­niau krikš­tyk­la bu­vo pa­ti bran­giau­sia ir gar­bin­giau­sia vie­ta baž­ny­čio­je po al­to­riaus. Pa­sak Ge­di­mi­no, ji bu­vo va­di­na­ma Mo­ti­nos Baž­ny­čios įsčio­mis ir vi­sa­da bu­vo su ypa­tin­ga mei­le iš­puoš­ta.

Ki­no kū­rė­jai at­ra­do, kad kaž­ką pa­na­šaus žy­dai pra­kti­ka­vo. Juk jie kaž­ko­dėl ne­si­pik­ti­no, kai Jo­nas Krikš­ty­to­jas krikš­ti­jo pa­nar­din­da­mas žmo­nes į Jor­da­no upę. Pa­si­ro­do, žy­dai pra­kti­ka­vo li­tur­gi­nius ap­si­plo­vi­mus. Tu­rė­jo mik­vas – ne­di­de­lius ba­sei­nė­lius su laip­te­liais į abi pu­ses. Atei­ni, pa­si­ne­ri ir išei­ni.

„Žy­dai iki šiol tai pra­kti­kuo­ja. Pa­gal jų ti­kė­ji­mą, kai Ado­mas su Ie­va at­si­sky­rė nuo Die­vo, pa­si­da­rė pa­žei­džia­mi mir­čiai. Bet koks kū­no da­lies ne­te­ki­mas, net na­gų nu­si­kir­pi­mas, pri­si­lie­ti­mas prie mi­ru­sio gy­vu­lio ar žmo­gaus – pri­si­lie­ti­mas prie mir­ties. Su­si­te­pęs mir­ti­mi ne­ga­li ei­ti į si­na­go­gą, to­dėl mo­te­rys po mė­ne­si­nių, vy­rai – po sėk­los iš­si­lie­ji­mo tu­rė­da­vo mik­vo­je ri­tua­liš­kai ap­si­plaut“, – pa­sa­ko­ja ku­ni­gas.

Į mik­vas yra at­ves­tas šal­tas šniokš­čian­tis kal­nų upių gy­vas van­duo. „Bu­vau įlin­dęs į to­kią, no­rė­jau pa­ts pa­si­nert, ne tik pa­fil­muot. 8-10 laips­nių, sma­giai bu­vo. Šil­tuo­se kraš­tuo­se šal­tas van­duo – su­kre­čian­tis da­ly­kas. Ka­da mes, ka­ta­li­kai, pra­dė­si­me ver­tin­ti pa­pras­tus gam­tos ženk­lus?“ – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Or­to­dok­sai, pro­tes­tan­tai taip pat len­da į van­de­nį ir murk­do­si ne kar­tą. Or­to­dok­sai šven­čia Jė­zaus Krikš­to šven­tę. Iš­si­kir­tę eke­tę len­da Krikš­to įža­dų at­nau­jin­ti. Pa­sak Ge­di­mi­no, van­duo reiš­kė pa­tį gy­vą­jį Die­vą. „Žy­dui pa­si­ner­ti į gy­vą van­de­nį reiš­kia pa­si­ner­ti Die­ve. Pa­si­nė­ri­mas – Die­vo ma­lo­nės ir mei­lės įvaiz­dis, pa­si­ry­ži­mas gy­ven­ti su Die­vu ir Die­ve“, – sa­ko jis.

Ki­tas svar­bus mo­men­tas krikš­te – nuo­gu­mas. Pa­sak Ge­di­mi­no, ne­ži­nia, kas at­si­ti­ko vė­liau, bet iki XI am­žiaus iko­nog­ra­fi­jo­je ryš­kiai ma­to­si, kad baž­ny­čia ne­si­gė­di­jo nuo­go kū­no. Jė­zus Ra­ve­nos, Mon­rea­lio se­no­se mo­zai­ko­se vaiz­duo­ja­mas nuo­gas.

„Jė­zus vi­sur sto­vi kaip vy­ruks nuo­gu­tė­lis ir krikš­čio­nys ne­si­gė­di­ja į jį žiū­rėt. Se­niau žmo­nės bu­vo krikš­ti­ja­mi nuo­gi. Kū­nas bu­vo te­pa­mas alie­ju­mi. Krikš­čio­nys ti­kė­jo, kad kū­no iš­te­pi­mas alie­ju­mi – jo oru­mo, gar­bin­gu­mo at­sta­ty­mas. Kū­nas – tai Dva­sios šven­to­vė, į ku­rį tu­ri žiū­rė­ti su pa­gar­ba ir mei­le. O kū­nas te­pa­mas alie­ju­mi, kad žmo­gus tap­tų vel­nio ne­su­čium­pa­mas dva­si­nė­je ko­vo­je“, – sa­ko ku­ni­gas.

Bu­vo bend­ruo­me­nių, kur krikš­ti­ja­ma­sis ne tik pa­nar­din­da­mas į gy­vą­jį van­de­nį, bet ir jo tu­rė­da­vo iš­ger­ti. Kad bū­tų ne tik nu­plau­tas, bet ir vi­sas pri­si­pil­dęs. Iš­tep­tas alie­ju­mi ap­vel­ka­mas bal­tu rū­bu. Tas rū­bas sim­bo­li­zuo­ja „ap­si­vil­ki­mą“ Kris­tu­mi.

Ko­dėl krikš­ti­ja­mi kū­di­kiai, jei su­vok­ti krikš­to es­mę leng­viau suau­gu­siems? Pa­sak Ge­di­mi­no, ka­ta­li­kų baž­ny­čia ti­ki, kad ir vai­ko šir­dy­je gy­ve­na Šven­to­ji Dva­sia. Ti­ki­ma, kad tė­vai tu­ri tei­sę vai­kus įves­ti į sa­vo bend­ruo­me­nę, to­dėl vai­kas gau­na krikš­ta­tė­vius. Jų pa­šau­ki­mas – ne „bom­bon­kes“ pirk­ti, o pa­dė­ti vai­kui užaug­ti ti­kin­čiu ir su­vok­tų sa­ve, kaip Die­vo vai­ką.

G. Num­gau­dis pa­krikš­ti­jo ne­ma­žai žmo­nių, ta­čiau sa­ko, kad be­ku­riant fil­mą jis ki­taip juos ėmė krikš­ty­ti. Pa­kutu­vė­nuo­se krikš­ti­ja­ma tik per šeš­ta­die­nio ir sek­ma­die­nio šv. Mi­šias. „Da­ly­vau­ja vi­sa baž­ny­čia, at­ro­do, žmo­nės tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti, juk 1,5 val. su ma­žu vai­ku bū­ti apei­go­se sun­ku. Ta­čiau žmo­nių ne­ma­žė­ja ir tai ro­do, kad žmo­nės no­ri šven­tės, jie ieš­ko tik­rų da­ly­kų“, – sa­ko ku­ni­gas.

Šaltinis http://savaitrastis.siauliaiplius.lt

Filmas „Krikštas“

Išsamiau apie filmą „Krikštas“

Kiekvienas mūsų gali prie šio filmo prisidėti malda ir auka:

Rekvizitai:
VšĮ Pakūta
Įmonės kodas: 300976819
Sąskaitos numeris: LT457044060007141592
Banko kodas: 70440
BIC (SWIFT kodas): CBVILT2X

Kontaktai:
Adresas: Pakutuvėnų k., Šateikių sen., LT-90027 Plungės raj.
Tel.: +370 69835096
El.paštas: bruolis@hotmail.com

Žymos: , , , , ,

2 Komentarai

  1. Pg.Lazarev: Krikštas, tai sąmonės sujungimas su aukščiausiuoju. Taip žmogus lyg ir išsižada žemiškų malonumų ir idealų. Pasirenka gyvenime ieškoti Dievo, rinktis pagal Dievą, tarnauti Dievui. Jeigu tai ištiesų taip… Krikštas nepaprastai atsakingas žingsnis?

  2. Mano manymu,reikia krikštyti suaugusius,todėl kad mažas vaikas jis prievarta yra krikštijamas,jis nesupranta ar jam reikia to krikšto ar tai tėvų užmanymas.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.