Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Telšių vyskupo Jono BORUTOS SJ velykinis laiškas vyskupijos tikintiesiems – 2012-04-08

2012 m. šv. Velykos

vysk. Jonas BorutaMieli Broliai Seserys Kristuje, sveikinu Jus visus sulaukusius didingos, su jokia kita švente nesulyginamos Velykų šventės. Kodėl Velykos tokia didinga ir išskirtinė šventė? Todėl, kad ji pažymėta amžinybės antspaudu, todėl, kad ji atsako į mus visus jaudinantį skaudžiausią klausimą – gyvenimo ir mirties prasmės klausimą.

Sekuliarioji šių dienų kultūra mus mėgina įtikinti, kad mūsų tikrajai laimei pasiekti svarbiausia laikino, greit prabėgančio gyvenimo vertybės, kaip antai jaunystė, sėkminga karjera, išsikovoti aukšti postai valdžioje, solidžios sąskaitos bankuose ir panašiai… Nors peržvelgdami mūsų laikų žiniasklaidos priemonių pateikiamas informacijas, nesunkiai galime įsitikinti kaip visa tai laikina, greitai prarandama… O praradus, belieka nusivylimas, liūdesys, netgi įsiutimas. Jei perverčiame ankstesnių amžių didžiųjų mąstytojų veikalus, matome, kad tai suprato, dėl to sielojosi, tikrosios pastoviosios laimės paieškų problemą sprendė tie visų laikų didieji mąstytojai. Visi jie (su nedidelėmis išimtimis) sutartinai liudija, kad žmogaus tikrajai laimei pasiekti aukščiau įvardyti dalykai nėra esminiai, nėra svarbiausi…

Velykų šventėje kviečiu Jus, Broliai Seserys, prisiminti, ką šia tema yra rašę pirmųjų amžių krikščionys rašytojai, taip vadinami Bažnyčios Tėvai. Beje, jų mintys ir įžvalgos sutampa su moderniųjų laikų mąstytojų įžvalgomis ir išvadomis. Vienas iš ankstyvosios Bažnyčios rašytojų (miręs 419 m) Šv. Jeronimas rašė laiške savo bičiuliui Heliodorui:
„Galingas Persų karalius ir karvedys Kserksas, su savo kariais perkopęs kalnus ir jūras perplaukęs, stovėjo ant aukštos kalvos, žvelgė į milžinišką savo kariuomenę ir verkė sakydamas: „Po šimto metų iš tų, kuriuos dabar matau, neliks nei vieno gyvo“.

Mielas Bičiuli, jei mes abu galėtume pakilti į tokią aukštą kalvą, kad visą žemę po savo kojomis matytume, norėčiau tau parodyti visų senųjų karalysčių griuvėsius, kur tauta prieš tautą, valstybė prieš valstybę kovodamos sunyko. Jų piliečiai vieni nukankinti, kiti užmušti, treti potvynių praryti, kiti vergijon parduoti. Čia vestuvių džiaugsmas, o čia pat laidotuvių verksmas. Vienas gimsta, kitas miršta. Vienas turtais pertekęs, kitas elgetauja. Ne tik Kserkso kariai, bet ir visi žmonės, kurie dabar žemėje gyvena, netrukus išmirs. Žmonių kalba nepajėgi išreikšti šio reiškinio apimties, mūsų žodžiai per silpni šią realybę pilnai apibūdinti. Todėl grįžkime į save pačius, lyg iš aukšto dangaus žvelgdami, apmąstykime savo padėtį. Juk tu turbūt nė nepastebėjai, kaip greitai, tiesiog nepastebimai iš vaiko tapai jaunuoliu, vėliau suaugusiu vyru, o dar vėliau žilu seniu! Nors nuolat keičiamės, tačiau kasdien vis mirštame, o nenorime suprasti, kad čia, žemėje, amžinai negyvensime. Štai ką aš sekretoriui diktuoju, ką liepiu užrašyti, ką vėl skaitau ir pataisau, visa tai ėda mano žemiškąjį gyvenimą. Mudu rašom vienas kitam laiškus. Laiškai keliauja per jūras, laivo priešakys skrodžia bangas, kiekvienas bangų smūgis trumpina mūsų gyvenimus. Vienintelis išliekantis laimėjimas šiame audringame gyvenime yra Kristaus meilė, kuri mus jungia. Ši meilė kantri, maloninga. Ji nepavydi, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji viską pakelia ir viskuo viliasi ir visa ištveria. ši meilė niekada nesibaigia, niekuomet nenustos buvusi. Ji ir toliau gyvens mūsų širdyse ir sielose.“

Išeivijoje kun. Jono Gutausko sudarytoje patrologijos antologijoje prie šių Šv. Jeronimo žodžių prijungta Šv. Augustino (mirusio 430 m.) homilijos pastraipa tiesia tiltą iš pesimistinių pasamprotavimų apie žemės gyvenimo laikinumą į Velykų žinios šerdį – Kristaus pergalę prieš visus mus gąsdinančią mirtį. Komentuodamas Apaštalo Jono pirmojo laiško žodžius „Dievo meilė mums pasireiškė tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį“ (1Jn 4,9), Šv. Augustinas rašo:
„Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet Dievo meilė turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: jos pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti – teklauso“.

Neužmirškime, kad meilės Dievui ir meilės artimui stygius yra nuodėmė, per kurią į mūsų žemiškąjį gyvenimą įsiveržia mirtis.

Velyknakčio pamaldose prieš giedodami džiugų „Aleliuja“, skaitome apaštalo Pauliaus romiečiams laiško išrauką: „Broliai Seserys, argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo. Prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 2-11).

Daugeliui iš jūsų, jau įsišaknijusiems krikščioniškame tikėjime, šie Šventojo Rašto žodžiai suprantami, artimi ir brangūs… Juose atsakymas į jaudinantį klausimą: kodėl Dievas tapęs žmogumi – Kristus – sutiko kentėti ir mirti ant kryžiaus ir kodėl Jis prisikėlė, dėl mūsų prisikėlė? Kitiems dėl įvairiausių aplinkybių krikščioniško tikėjimo pilnai dar nepažįstantiems norime pasiūlyti pamąstymui dar vieno senųjų laikų krikščionių rašytojo Petro Chrizologo (miręs 450 m.) tekstą:
„Diena ir naktis taip nuo viena kitos priklauso, kad po nakties poilsio ateina nakties vargas, o po dienos vargo vėl nakties poilsis. Saulė ir mėnulis pasikeisdami dangaus skliaute kasdien praskrieja savo kelią, kad saulė dienos šviesumą padaugintų, o mėnulis ir žvaigždės nakties visiškoje tamsoje nepaliktų. Laikai ateina ir praeina; prasideda ir baigiasi. Taip pat sėklos – javų grūdai: dygsta, auga, kyla aukštyn gražiai pražysta, vėliau palinksta žemyn ir miršta. Ir vėl palaidoti gyvybę teikiančioje dirvoje, net paliesti puvimo, sugrįžta iš dirvos atgal iš mirties į gyvenimą. Jei Dievo Kūrėjo balsas, Viešpaties trimitai padieniui, pamėnesiui, pamečiui nuolatos visa tai pašaukia ir atšaukia, duoda buvimą ir vėl nieku paverčia, išduoda mirčiai ir vėl gyvenimui gražina, kodėl visų dalykų tame tarpe ir žmogaus Kūrėjas Dievas taip elgiasi su visais daiktais ir taip visados daro, argi jis negalėtų ir su mumis taip pasielgti? Argi dieviškoji jėga tik mumyse tėra tokia silpna?

Žmogau, kai dėl tavęs Dievo sukurtame pasaulyje iš mirties viskas atgyja, kodėl tu Dievui veikiant iš mirties negalėtumei prisikelti? Ar tik tavyje Dievo kūrybinė jėga bejėgė, kai dėl tavęs visa kita laikosi, juda, keičiasi ir atsinaujina? Aš tai sakau, ne kad Kristaus Prisikėlimo garbę mažinčiau, bet kad paraginčiau, kad Kristaus Prisikėlimo apšviesti, visi tikėtume gyvųjų ir mirusiųjų prisikėlimu. Juk žemiškojo gyvenimo vargų ir išbandymų kryžius yra mūsų žemiškajam kūnui plūgas, tikėjimas – sėkla; kapas – dirva; kūno jame supuvimas – erdvė prisikėlimo daigui keltis, laikas – laukimas, kad Viešpaties atėjimo pavasariui nusišypsojus, mūsų kūno žaliuojanti dirva subręstu gyvenimo pjūčiai, jokios senatvės ir pabaigos nebebijodama, nei pjautuvo, nei spragilų smūgių daugiau nebekentėdama. Kai senatvėje mūsų nuodėmių pelai mirtyje pražus, mūsų kūnas prisikels naujam amžinam gyvenimui.“ (Šv. Chrizologo citatos pabaiga).

Argi mūsų Kūrėjas ir Dievas viso to mūsų galutiniame likime įvykdyti negalėtų!?

Visus tikinčius ir dar tikėjime svyruojančius kviečiu atverti širdis Velykų džiaugsmui, Kristaus pergalės prieš mirtį šviesai. Švęskime džiugia siela šią Prisikėlimo šventę Velyknakčio maldingame budėjime, Velykų ryto džiaugsmingoje procesijoje, švęskime Velykų II-ąją dieną lankydami kapines, kur ilsisi mūsų mirusiųjų artimųjų kūnai laukdami prisikėlimo. Švęskime kartu su jais Velykas, nes Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė ne tik dėl gyvųjų, bet ir dėl mirusiųjų – tiek danguje amžinąsias Velykas pasiekusių, tiek skaistykloje jų dar laukiančių. Kiek tokių krikščionių Žemaičių žemėje gyveno ir kiek gyvena. Velykų antrąją dieną mūsų vyskupijos visose kapinių koplyčiose laikomos Velykų šventės Mišios. Dalyvaukime jose ir kartu su per 600 metų amžinybėn iškeliavusiais mūsų protėviais, seneliais, tėvais, artimaisiais džiaukimės Velykų džiaugsmu: „Kristus kėlės, mirtis krito – Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja“!

+ Jonas BORUTA SJ
Telšių vyskupas

Žymos: , , ,

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.