Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

VII eilinis sekmadienis – br. Astijus Kungys – pamokslas – 2012-02-19

Pirmasis skaitinys (Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25)

Štai ką sako Viešpats: „Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tatai jau dygsta, negi nematote? Juk aš tiesiu kelią per tyrus, vedu takus per dykumas.
Tauta, kurią sau subūriau, skelbs mano šlovę.
O tu manęs nesišaukei, Jokūbe, manęs neieškojai, Izraeli.
Tu savo nuodėmėmis mane privarginai, savo piktadarybėmis man įkyrėjai. Esu aš tasai, kuris pats dėl savęs išdildau tavąsias kaltybes: daugiau tavo nuodėmių neatsiminsiu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 40, 2–5. 13–14)

P. Viešpatie, išgydyk mane kaltininką!

Laimingas, kas rūpinasi vargšais,
negando dieną Viešpats jį gelbės.
Viešpats jį saugos ir laikys gyvą,
padarys žemėj laimingą
ir nepaliks priešų grobiu. – P.
Viešpats padės jam, skaudžiai susirgus,
ligoje jam pašalins visą negalę.
Taigi sakau: „Man būti, Viešpatie, geras,
išgydyk mane – žmogų kaltingą“. – P.

Mane tu ir sveiką globosi,
akivazidoj savo amžiais laikysi.
Garbė Viešpačiui, Dievui tikrajam,
nuo amžių per amžius. Tebūna, tebūna! – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 1, 18–22)

Broliai!
Kaip Dievas mato, jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu „taip“ ir „ne“. Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir „taip“, ir „ne“, bet jame buvo tik „taip“. Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame „taip“. Todėl per jį skamba ir mūsų „Amen“ Dievo garbei.
Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.

Posmelis prieš Evangeliją (Lk 4, 18–19)

P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 1–12)

Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

Žymos: , , ,

2 Komentarai

  1. Jūsų pamokslai – tikra atgaiva sielai…Ačiū.

  2. dekui uz pamoksla astijui.daugiau idekit murausko kungio pamokslu.gyvenu kaune esu ligonis nei i siluva kas greit nuves nei kur astijus buna.kompiuteris viena galimybe.murauska klausau ryte vakare is arxyvu marijos radio.kuo daugiau pamokslu zmonems sunku jie beg is musu.kad neisbegtu baznycia padet turi zmonems kunigai.jaunimas komp sedi duokit jiems pamokslu

Pakomentuokite ir Jūs