Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Mūsų prapijiečių kūryba

Pakūta
arba
Mintys šeimų stovyklos metu

Viešpatie, ankstų rytą ateik,
Pasėdėkim ant suolelio
Paklausyk,
Aš tau papasakosiu apie Pakūtą.
Toks savotiškas lageris
Šalia upelio.
Ir laukų, kuriuos laikai savam delne.

Žiūriu į skruzdėles ant grumsto
Ir matau tas pačias skruzdėles, t. y mamas
Apkibusias tuntais vaikelių
Visokių teletabių, visaip į gyvenimą besikabinančių
Keturiomis ar vytuojant ant dviejų
Ir tų, šokinėjančių kaip veršiukų
Ir tų, kapišoninių
Paauglių –
Kur jų stiprybė
Žaibas ir greitis!
Gyvenimas čia buvo gražus
Mažieji ėjo, žliumbė, krykštė ir kabinosi.

Graudu, kaip tėčiai juos miegančius stipriomis rankomis nešė
Ir tėčiai lageryje tokie patys –- su tuntukais.
Kaip skruzdės visi ant šios žemės.
O brolis, ne, mums jis Tėvas Gediminas
Tarsi saugojo mus visus nuo kažkieno traiškančių kojų.

Ir išvis, Viešpatie
Aš tau papasakosiu apie jį.

Nors aš jo ir bijausi…
Nes jis – kaip mano „baba“ — vaikščiojanti sąžinė…
Bet tiksėjo kaip gerai prisuktas laikrodis.
Duok jam nepaliaujamai sveikatos ir ūkatos.
Tame pačiame ganyti tas žemės skruzdėles su visais tais tuntukais ir skruzdėliukais.
Šitiek eiti!

Čia jis laidus junginėja
Čia jis tuos laidus, tik per išpažintis.
Nuo ryto jis — šlovinime,
Nors ko gero per naktį ėjo apsaugos ratus apie stovyklą.
Čia jis su vestuvininkais,
Čia su choristais vėlų vakarą.

Bažnyčia –- kaip turgaus halė. Nuolat joje kas nors vyksta.
Nerasi ramaus kampo.
Tiesa, Viešpatie, o kiek yra tylių ir tuščių bažnyčių…
Jis eina ir eina,
Kaip šeimininkas mato visus ir yra visame!

Viešpatie ant to suoliuko tu pririnkai savo geriausių žodžio tarnų
Iš mūsų pačių tu pridarei darbininkų.
Ale žiūrėk, du vyrai su šepečiais eina, ko gero, kažko valyt barzdas papūtę.

Ir toj Pakūtoj
Tu sukūrei kažką didelio!!!

Vis dar neišsemiu visko.
Dar ne viską išverkiau.
Pasakiau tik trupinį,
Tik tokį trupinį…

2010-07-11

Apie bažnyčias

Niekada nebuvau stabmeldė
Bet visada žavėjo bažnyčios, jų bokštai, varpinės.

Mano pirmoji bažnyčia –- kaimo geltona.
Pirmieji potyriai –- aprengtai balta suknele per atlaidus
Su pritaisytu nuometu ant galvos
Barstant žoleles pulke, einat paskui kunigą su visa procesija.

Paskui maldų mokymasis zakristijoje
Iki šiol menu savo stebeilijimą į zakristijos interjerą –- senovinius baldus ir kunigų puošnius rūbus –- arnotus.
Dėkinga savo netikrai močiutei,
Kuri kaip piligrimė vedžiojo mane tris kilometrus į bažnyčią.
Kuri klupdė vakarinei ir rytinei maldai
Ne iš reikalo.
Iš tokio gyvenimo.

Vėliau Šiluvos klebono Petrelio talkos šventoriuje
Ir mes jaunimas –- paskui jį
Po to pročkelės cepelinai, Petrelio grojimas akordeonu.

Dar paskui buvimas giesme chore gaudžiant vargonams
Ir orus vargonininko ėjimas Komunijos.
Ir Dievo garbinimas balsu.
Ir tikinčiųjų stebėjimas iš aukštai ir kartu buvimas su jais.

Gražiausi Naujieji metai sutikti bažnyčioje
Lyg prašymas tada Dievą lydėti tuos metus…
Paskui tuštuma bažnyčioje –- išvažiavo į mokslus jaunimas
Bažnyčia liko laukti, tyli, nebylė.
Dievo ieškojimas persikėlė į kitas erdves.

Dabar, kai grįžtu į ją retkarčiais
Per giminių laidotuves
Lyg nejauku, aš… nutolusi,
Bet vitražai kaip anais laikais –-
Tokie ryškūs
Ir matosi tolimas vieškelis…
Ji tyli, pagražinama
Ir vasarą aš ją fotografuoju
Norisi apeiti, pasirūpinti
Kaip močiute ar jos kapu…
Rodos, laike buvau pamiršus savo seną draugę.

Keistai atrodo miesteliai be bažnyčių
Kaip be širdies.

Niekada nebuvau stabmeldė.
Bet Italijoj
Kryžiuje pamačiau savotišką grožį.
Anksčiau jis atrodė kaip objektas su didelėm ribom.
Dabar gi –- tapo artimas, ir atrodo, galiu atsirėmus į jį nužvelgti horizontą.
Ir lengviau tada nešti savąjį kryžių!

Dabar gi –- Kretingos bažnyčia tampa man seserimi
Sava kaip marškiniai.
Grožiuosi naktį šventoriumi
Dieną –- architektūra bei savita dvasia.

Dedikacija dar ir Pakutuvėnų bažnyčiai
Kuri unikali paprastumu ir židiniu.
Netiesa. Brolių draugija ir rekolekcijomis
Per kurias išmokau čia atvažiuoti.
Geriausia, kai leidi per rekolekcijas jaunimui joje pabūti ne tik liturgijos metu
Bet kaip namie, ar svečiuose pas artimą.
Joje pavaikščioti, paliesti altorių…

Visada norėjau savo motininėje bažnyčioje nuvalyti šventųjų skulptūroms galvas.
Leiskime jaunimui išvalyti bažnyčią!
Prisiliesti savo rankomis
Taip daug jie būna bažnyčiose nebyliais.
Ir kai pasigirsta – „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“
Kažkur kažkas pastebėjo
„Čia geriausia Šv. Mišių dalis“…

Einu darbe, kylu į kalną
Apačioje –- Lurdas ir jo kalbanti dalis –- upelis.
Viršuje –- bažnyčios bokštai.
Tvora. Akmeninė tvora pagauna žvilgsnį.
Tvirta, sauganti, stipri.
Ir siluetas. Ilgas rudas drabužis. Atrodo, abitas.
Juda brolis pranciškonas iš lėto.
Advento laikas. Kretinga laukia Kalėdų.

Nebuvau stabmeldė.
Bet gi žavi bažnyčios
Ir jos tarnai — tikrumu.

2009-12

Paskutinė nugara

„Laimingi, kurie yra pakviesti į avinėlio puotą“!
Ausis gaudo kunigo žodžius.
Mintis žino, kas toliau bus.
Paskutinės vakarienės iškilmės. Eucharistija.

Rodos, Šv. Mišių aukojimo paveikslas — kaip meno kūrinys:
Štai kunigo prakilnūs bažnytiniai rūbai,
Stalas su balta staltiese, kunigo įprasta gestikuliacija –-
Sudėtos rankos laiko Švenčiausiąjį.
Atsiklaupia, pakyla, žiūrėjimas į laukiančius, kvietimas:
„Ateikite pas jį visi…“

Visi… visi…
Mintyse kartoja mintis kaip mantrą.
Nejučia atsiranda tikinčiųjų eilutė
Godžiai seku ją judančią.

Girdisi „Amen“, batų kaukšėjimas, priklaupimas,
Kažkas žegnojasi. Kažkas panyra maldai, dėkojimui.
Tokia įvairiapusė procesija su savo tikėjimo liturgijom…
Mano akys, o ir širdis laukia tos nugaros, už kurios irgi pakils.
Lyg vizija prabėga – kaip vandens lašai visom pusėn ant langelio juda žmonės pas Jį…

Vaizdiniai fiksuoja paskutinį, visada paskutinį – laimingąjį.
Ar jis suvokia, ką daro?
Ar jis laimingas?
O tie kiti?
Ar susitikimas su Jėzumi įvyksta, ir ar tai vertinat?
Ar tai tik faktas, tradicija, laukimas.
Ar eina šiurpuliukai, kai Jėzus užeina?
Ne veltui kunigai tai daro iš lėto, ramiai, kad nesutrukdytų drugeliui nutūpti ant širdies ploto.
Atsakingai nutiesia sidabro gijos tiltą…
Jokioj bažnyčioj nemačiau šito darant bet kaip.

Atsitokėju.
Lyg sulėtintam filme matau nugarą, su prakilniais apdarais,
Kunigo, kuris jau nueina prie Švenčiausiojo buveinės,
Kur spirga amžinoji lempelė.
Priklaupia.
Atidaro dureles ir pagarbiai, kaip ir iki šiol, lyg, kad nenubaidytų tupinčio balandžio,
Dievą, kurį dalijo, padeda…

Ta nueinanti nugara, lėti, bet tvirti žingsniai
Tarsi nueinantis Jėzus…
Vėl nebuvau laimingųjų tarpe.
Kartu su nueinančia kunigo nugara
Nueina ir mano ašara,
Viena, dar ir dar…

Nuėjo kaip nuoskauda sau —
Negalėjau atidaryti savo durelių.
Su dideliu žvelgiančių akių žvilgsniu į tolį
Tik pakėliau savąjį akių spindesį
Į liūdną kryžiaus Jėzaus žvilgsnį –- liūdnai.
Nors tiek.
Nors trupiniai
Puotoje…
2010-11-06

ATLIKTA!

Apsisprendimas buvo —
Kai kiti eina Komunijos
Išdrįsti eiti palaiminimo.
Buvau mačiusi Pakūtoj,
Kaip kai kurie žmonės eina sukryžiavę rankas.
Per daugelį kartų buvau
Save atskyrusi nuo šito.

Paskutinę Kairos dieną,
Per paskutines Šv. Mišias.
Nuspręsta.
Taip, man reikia to, esu užtikrinta.
Niekas neverčia, leidausi laisva valia.

Lėtai judėdama su žmonių eile
Jau įsivaizdavau, kaip Kunigas žymės kryželį kaktoje,
Arba kaip uždės ranką ant galvos ir pasimels.
Mačiau, kaip jis, žmogui sekant už žmogaus,
Inertiškai mirko Švenčiausiąjį vyno taurėje.
Kai nebeliko nieko prieš mane.
Stovėjau rankas susidėjusi priešais.

Jis taip pat –- su visais bažnytiniais indais.
Brolis Faustas patarnavo šalia.
Akimirka –- stovime priešais.
Jau mintimis klausiu jo
”Nejau nematai, aš atėjau palaiminimo”.
Pačiai kyla klausimas, kur jis tuos indus pasidės.
Tai gal Faustas palaikys…
O šis –- laukė, kas bus?

Per sekundėlę trukusią Kunigo dvejonę
Pastebiu jo tvirtą stovėseną, prakilnius bažnytinius apdarus, plačias rankoves.
Ir… sekundžių žaisme įvyksta netikėtas posūkis.

Staiga įvyksta tvirtas, ryžtingas Kunigo apsisprendimas.
Jis paėmė DAR VIENĄ Švenčiausiąjį,
Pamirkė į vyną,
Ir ištarė: ”Štai Kristaus kūnas ir kraujas”
Man beliko sakyti –-
„Amen“.
Susivokusi, kas vyksta
Iš nuostabos išplėčiau akis, sulaikau kvapą.

Viskas vyko taip staiga, netikėtai,
Su manim,
Su Amen.

Scenarijaus režisierius mane tiesiog pagavo!
Bet pasakyti, kad nepasiruošus, negali.

Tik Viešpats viską kalbėjo man suprantama ir priimtina kalba.
Kaip tada: ne išpažinties, o dvasinio pokalbio; ne Komunijos, o palaiminimo…
Man iškėlus esminį klausimą Kairos laike,
Kurios bažnyčios dalimi būti?
Šv. Mišių kulminacijos su manim Viešpats nebederino.
Šį kartą rinkausi ne aš, bet rinkosi — JIS.

Grįždama savon vieton nemačiau nei žmonių, nei jų akių.
Ir man tai nebebuvo svarbu.
Atsiklaupsi negalėjau vis dar patikėti įvykusiu faktu.
Man netilpo galvoje, kas atsitiko.
Jaučiau, kaip viduje susileidau kaip pradurtas balionas.
”Viešpatie, Viešpatie”,
Mintyse kartojau
Taip paprastai mane pagavai?
Kaip šeimininkas peliuką Mikį!
Nejau taip viskas paprasta?
Po šitiek metų?
Nejau taip galima?
O kur formalumai???

Taip bemintijant ir švelniai Viešpatį bebarant
Burnoje jutau Švenčiausiojo ir vyno skonį.
Tirpo palengva ir realiai šiluma kaitino gomurį, paskui
Stipri, kaip saulės spinduliai, maloni kaitra  krūtinėj plaikstėsi…

Kai visi jau šlovino Dievą,
Mano akys vis stovėjo ”stulpu” ir su klaustukais.
Akimis lydėjau pro langą tekantį upelį.
Ir tariau:
”Tegul, nebesipriešinsiu.
Tekėsiu su Tavim,
Plauksiu Šiame  laive. Jei tu taip nori.
Ir ar tai yra tai, ko iš manęs nori ir aš nesuprantu?
Tai, ko nemokėjau įvardinti?
Nebelauksiu ypatingo laiko pasiruošimams
Ar ypatingų progų. Pasiduodu,
Esu nokautuota.
Sutinku.
Paklūstu tavo valiai.

Kai po visko brolis Faustas apkabinęs pasveikino
Sugrįžus namo,
Pasakė ”Suspindėjai visa“, —
Mačiau
Jis suprato, kiek man tai reiškė!
Nuleidusi akis tik pratariau kone pašnibždomis
”Jau geriau nieko nesakysiu”.

Jau pasiklioviau Dievu,
Pasidaviau,
Priėmiau Dievo valią,
Ir išmokau dar vieną pamoką –- PASITIKĖJIMO JUO.

2010-03-31
Pakoreguota 04-01

Aušra A.

Žymos: , ,

2 Komentarai

  1. Kokie švelnūs žodžiai liejasi šitomis eilėmis. Labai gražu. „Atlikta!“ labai patiko ir privertė susimąstyti, kad gal jau ir man laikas sukryžiuoti rankas ir nors mažyčiu žingsneliu priartėti ir pajusti Dievo prisilietimą. Seniai laikas, bet vis atrodo nedrąsu. Juokas iš savęs pačios ima, ot kvailutė :)

  2. Debesys lyg žmonės-juda viena kryptimi genami vėjo ir likimo-jų nepasirinksi. Kartais balti lyg sniegas,saulės sušildyti,ramybėj paskendę, minkštutės plunksnelės slenka vėjui suvirpinus orą. Ir žmogus, toks švarus vidumi ir kūnu, pilnas gražiausių minčių, brendi basomis per gaivią žolę. Ištiesus ranką, norisi paimti gabalėlį to balto dangaus ir pasidėti kertelėj širdies. Debesys lyg žmonės-pagirdo žemę vaivorykštės spalvų lietum. Žmogaus žmogui ištarti žodžiai sušildo arba suspaudžia širdį. Debesys lyg žmonės-sugrūsti dangaus kertelėj, pajuodę,apsunkę pila lietų. Kartais šaltą,skaudų-su ledais. Žmogus, prislėgtas kasdienės naštos taip pat tamsus, niūrus,piktus žodžius išmėto lyg krušą. Debesys lyg žmonės-su trenksmu, su žaibais, su viesulu praūžia. Skaudi žinia-su trenksmu pakerta kojas, akinančiu skausmu nutvilko širdį, daugybės minčių ūžesys neduoda ramybės. Prakeiksmų strėlės veria kiaurai-baisu, kad galiu tarti tokius žodžius. Debesys lyg žmonės-po audros vėl stoja ramybė .Aš ATLEIDAU savo priešui. Su malda, su šventintos žvakės liepsna, atėjo ramybė. Likimo vedama brendu per gaivią žolę, nešdama širdyje gabalėlį balto dangaus.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.