Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje popietė – kun. grig. gied. lic. Vilius Sikorskas – katechezė ir giesmės – 2010-12-11

8 Komentarai

  1. G.J.K
    Kažin kodėl dabar neberodo įrašo laiko?
    Nerina

  2. Man labai, labai patiko si katecheze, is tikro Misios kartais jau buna kaip koncertas, o slovinimas galetu buti pries ir po Misiu.

  3. Ar cia vienetinis atvejis ar ilgo spaudimo pradzia? pasijutau kaip inkvizicijoj.

    • Ramiai, Egidijau, viskas gerai:)
      Čia juk Pakūta – viskam yra vietos.
      Na, bent jau nemanau, kad visi mūsų „lengvosios estradinės muzikos ansambliai“ staiga puls grigališkąjį choralą giedot:)
      Bet, sutikime, įžvalgų teisingų šis kunigas pasakė. Mes paskui dar prie vakarienės stalo šiek tiek bendravom, aš asmeniškai, išsiaiškinau dalykus, kuriuose man kilo klausimų.

  4. …vis planuoju i Krazius nuvaziuot vasara-ten vyksta Grigaliusko horalo dienos…man tai patinka nerealiai…
    …kai pirma karta atvaziavau i Pakuta,per misias buvo gal 15 zmoniu (sekmadieny) . smuikeliu grojo toks senyvas zmogelis melina nosim ir dar komunistinej sistemoj gamintais sportbaciais avejo…nenaujais:)
    tai i Pakuta atvaziuoju tokios dvasios patirt, pamatyt pazystamus parapiecius,kurie tokioj dvasioj-su nelabai profesionaliai atliekamom gesmem isauge…Su artejanciom sv. Kaledom. Myliu jus visus…

    • Ech… Tokie jau tie mūsų prisirišimai/sentimentai/prisiminimai. Aš, asmeniškai, pirmąjį savo sekmadienį Pakūtoj pamenu taip: užeinu į bažnyčią, ir, pirmas dalykas, kurį išgirstu bei pamatau – Violetą prie fortepiono ir kitas šlovinimo grupės merginas (vyrų kažkaip neužfiksavau tąkart) ir ten – ŠLOVINIMAS, va toks, iš didžiosios raidės!.. Taip ir pasiliko: jau treti metai, kiekvieną sekmadienį (ir dažniau), vos išgirdus Pakūtos šlovinimo grupę – šiurpuliukai per nugarą iškart ir visi kiti bajeriai:))) Na, tu suprasi. Ir nesvarbu, ar sėdėčiau prie projektoriaus, ar šiaip kažkur bėgiočiau (kaip įprastai). Pamenu, pirmaisiais savo metais (dar buvau bendruomenės narys), nuo septynių ryto žirnių košę virdavau, kad tik galėčiau nuo pusės vienuoliktos pas šlovintojus į repeticiją pabėgt:)
      Žinai, tau nepatiks turbūt, bet pasakysiu: pirmaisiais mano metais Pakūtoj, man to šlovinimo reikėjo labiau nei visų psichologų kartu sudėjus, labiau, nei visų savitarpio pagalbos grupių, ir, jau tikrai kur kas labiau nei visų dvylikos žingsnių programos. Tai buvo TOKS balzamas mano sužeistam vidui ir gydė mane būtent jis. Tebegydo iki šiol.
      Oje, kad išsiplėčiau. Mylim ir mes tave. Lauksim šventiniu laikotarpiu pasirodant?

  5. Vos nepamiršau svarbiausia, ką norėjau pasakyti: tegul Pakūtoj tas šlovinimas, kaip tu sakai, anaiptol ne profesionalus. Tegul į mikrofoną kartais kažkas „nusigieda“. Tegul kartais vargonininkė ne tą natą „paspaudžia“. Tegul tai bus banaliausias popsas (iki skausmo nusibodę trijų akordų giesmės). Bet Pakūtoj viskas vyksta natūraliai, greičiausiai būtent dėl to ir Dievas į visų mūsų širdis ateina NATŪRALIAI, be kažkokių manifestacijų, drįsčiau sakyti, dažniausiai netgi be tam tikrų emocijų (kuriose kai kurie iš mūsų esame linkę taip susimaišyti, susipainioti ir susivelti, kad paskui jau niekaip nebeatskiriame, kur čia Dievas, o kur tik mūsų jausmai).
    Manau, kad Dievą būtent taip ir reikia stengtis patirti NATŪRALIAI, o ne mokymą „pritempinėti“ iki patyrimo.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.