Pakutuvėnams… komentarai http://pakuta.lt/2010/02/17/nusilyrinimas Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija Sat, 04 Feb 2012 20:18:16 +0000 hourly 1 http://wordpress.org/?v=3.3.1 Autorius: Egidijus http://pakuta.lt/2010/02/17/nusilyrinimas/comment-page-1#comment-1098 Egidijus Sun, 09 Jan 2011 17:36:46 +0000 http://pakuta.lt/?p=2136#comment-1098 ...diskusiju nera,man irgi ju truksta,..mano tikejimas,arba netikejimas visada keitesi...manau tai susije su Dievo ivaizdziu,kuri turejau ir kuris vis keiciasi .koks mano Dievas,suvokiu paanalizaves savo maldas-(savo santiki su juo). Poterius kalbedavau is tradicijos-taip mama,seneliai dare,taip ir as-is tradicijos...(taip siandien suprantu) Viliau,kazkiek subrendus (nors geriant tai vyksta labai letai),patikejus Dievu,uzeidavo meldimosi priepoliai. tai prasydavau pinigu gausybes ,geros masinos ir moteru...taigi ,Dievas turejo spausdinti dolerius,gaminti mersus ir dirbti suteneriu. kitaip sakant as norejau but Dievu,o jis turejo but dzinu,gyvenanciu buteli,arba sestiorka,-tai tas pats. siandien meldziuos vykdyt Jo valia ir dar vienos blaivios dienos. siandieninis Dievo ivaizdis-seneliuko atsiklaupusio pries mane ir prasancio padet kitiem zmonem. jis man nieko neliepia-tiesiog myli. ko as prasau savo maldoj-ta turiu daryt kitam zmogui-prasau blaivybes-tai turiu padet gerianciam,norinciam mesti gerti. Taip isivaizduoju Dievo valia man. padeti veltui. veltui-tai neimti jokiu pinigu. veltui-tai aukot savo laika. veltui,-tai neskelbti apie tai is tv ekranu-nesitiketi garbes. veltui -tai neprimesti ,gudriai nenukreipti i kazkokia tai religija. Veltui tai vis tiek myleti nesvarbu tikintis jis ar netikintis, buves krikscionis atvirtes i pagonybe,ar protestantas,ne katalikas ir niekada kitokiu nebusiantis... …diskusiju nera,man irgi ju truksta,..mano tikejimas,arba netikejimas visada keitesi…manau tai susije su Dievo ivaizdziu,kuri turejau ir kuris vis keiciasi .koks mano Dievas,suvokiu paanalizaves savo maldas-(savo santiki su juo). Poterius kalbedavau is tradicijos-taip mama,seneliai dare,taip ir as-is tradicijos…(taip siandien suprantu) Viliau,kazkiek subrendus (nors geriant tai vyksta labai letai),patikejus Dievu,uzeidavo meldimosi priepoliai.
tai prasydavau pinigu gausybes ,geros masinos ir moteru…taigi ,Dievas turejo spausdinti dolerius,gaminti mersus ir dirbti suteneriu. kitaip sakant as norejau but Dievu,o jis turejo but dzinu,gyvenanciu buteli,arba sestiorka,-tai tas pats.
siandien meldziuos vykdyt Jo valia ir dar vienos blaivios dienos. siandieninis Dievo ivaizdis-seneliuko atsiklaupusio pries mane ir prasancio padet kitiem zmonem. jis man nieko neliepia-tiesiog myli. ko as prasau savo maldoj-ta turiu daryt kitam zmogui-prasau blaivybes-tai turiu padet gerianciam,norinciam mesti gerti.
Taip isivaizduoju Dievo valia man. padeti veltui. veltui-tai neimti jokiu pinigu. veltui-tai aukot savo laika. veltui,-tai neskelbti apie tai is tv ekranu-nesitiketi garbes. veltui -tai neprimesti ,gudriai nenukreipti i kazkokia tai religija.
Veltui tai vis tiek myleti nesvarbu tikintis jis ar netikintis, buves krikscionis atvirtes i pagonybe,ar protestantas,ne katalikas ir niekada kitokiu nebusiantis…

]]> Autorius: Matas http://pakuta.lt/2010/02/17/nusilyrinimas/comment-page-1#comment-1097 Matas Sun, 09 Jan 2011 16:18:27 +0000 http://pakuta.lt/?p=2136#comment-1097 nelabai radau kur butu galima pradet kokia diskusijos tema, tad rasysiu cia. pastaruoju metu svarstau viena klausima susijusi su isganymu. idomi ir jusu interpretacija sia turbut pacia svarbiausia zmogui tema. kiek teko girdet ivairiausiu mokymu, tai pagrindinis isganymo akcentas yra dedamas ant tikejimo Jezumi, ir tuo kas su Juo susija t.y. prisikelimas, Dievo Sunus, Atpirkejas ir pan. taciau Jis netik 'kazka dare' bet ir liepe kai ka padaryt tiems kurie Jo klausesi tada ir tiems kurie Jo klausosi dabar. jei isganymui uztenka tikejimo, tuomet nera reiksmes ar mes ivykdisime tai kas buvo liepta padaryt MUMS, ar ne. kalbu apie tokius procesus kaip: saves issizadejimas, nenusidejimas ir kt. o jei vis delto isganymas yra susijas, ir priklauso nuo to, ar mes sugebesime tai ivykdyt ar ne. tuomet viskas verciasi aukstyn kojom. ir salygos tampa tokios. kad Dievas mane isganys su salyga jei as 'ivykdysiu jo nurodymus' o ne tik tikesiu Jo darbais. cia galima pasiremt apastalu garsiomis frazemis, kad ir velnias tiki, bet kas is to? tiki, bet nesieilgia taip, apie koki elgesy kalba Dievas. apie velnio isganymo perspektyvas galit pasiskaityt patys :) as labiau linkstu link pastarojo varianto. kuriame tikejimas yra pradzia didelio kelio, kury nueit galima tik labai konkreciai padarius tai, ka Dievas mums liepe padaryt, ir netikiu, kad Jis uz mus darys tai, ka turime padaryt patys nelabai radau kur butu galima pradet kokia diskusijos tema, tad rasysiu cia.

pastaruoju metu svarstau viena klausima susijusi su isganymu. idomi ir jusu interpretacija sia turbut pacia svarbiausia zmogui tema.

kiek teko girdet ivairiausiu mokymu, tai pagrindinis isganymo akcentas yra dedamas ant tikejimo Jezumi, ir tuo kas su Juo susija t.y. prisikelimas, Dievo Sunus, Atpirkejas ir pan.

taciau Jis netik ‘kazka dare’ bet ir liepe kai ka padaryt tiems kurie Jo klausesi tada ir tiems kurie Jo klausosi dabar.

jei isganymui uztenka tikejimo, tuomet nera reiksmes ar mes ivykdisime tai kas buvo liepta padaryt MUMS, ar ne. kalbu apie tokius procesus kaip: saves issizadejimas, nenusidejimas ir kt.

o jei vis delto isganymas yra susijas, ir priklauso nuo to, ar mes sugebesime tai ivykdyt ar ne. tuomet viskas verciasi aukstyn kojom. ir salygos tampa tokios. kad Dievas mane isganys su salyga jei as ‘ivykdysiu jo nurodymus’ o ne tik tikesiu Jo darbais. cia galima pasiremt apastalu garsiomis frazemis, kad ir velnias tiki, bet kas is to? tiki, bet nesieilgia taip, apie koki elgesy kalba Dievas. apie velnio isganymo perspektyvas galit pasiskaityt patys :)

as labiau linkstu link pastarojo varianto. kuriame tikejimas yra pradzia didelio kelio, kury nueit galima tik labai konkreciai padarius tai, ka Dievas mums liepe padaryt,

ir netikiu, kad Jis uz mus darys tai, ka turime padaryt patys

]]> Autorius: Jolanta http://pakuta.lt/2010/02/17/nusilyrinimas/comment-page-1#comment-445 Jolanta Wed, 10 Feb 2010 07:50:41 +0000 http://pakuta.lt/?p=2136#comment-445 Ar galima dar pridėti šiek tiek? Pastaruoju metu dažnai sapnuoju Pakutuvėnus. Kiek apie juos galvoju, tiek aiškiau suvokiu, jog esu įstrigusi kažkokioje jų laiko atkarpoje. Matau kaip keičiasi vietovė, kaip pamažu įsigalioja civilizacija, matau kaip ateina vis nauji ir nauji žmonės, o senieji užsuka vis rečiau ir rečiau. Matau, kad tai ta pati vieta, bet aš noriu sugrįžti į ją gerus 10 metų atgal. Noriu, kad sėdėdama ant kalvos, atrėmus nugarą į Kosto statytą beprotiško dydžio kryžių, girdėčiau iš miško sklindantį Mindaugo kaltų kaukšėjimą į akmenį; noriu kelis kilometrus bristi per nunokusių rugių lauką nešina iš kaimynų pasiskolintu kepalu gardžiai kvepiančios duonos; noriu, kad nuo tvartelio nepatenkinta veido išraiška ateitų Audrius, bet kaip niekas kitas nuoširdžiai paklaustų „ožkos pieno gersi?“; noriu, kad užėjus į virtuvę, rasčiau Darių bekuriantį buržuiką ir draugiškai traukiantį per dantį naujoką; noriu vakarais, susigrūdus ankštame konteineryje aptarinėti šventųjų gyvenimus, diskutuoti apie pirmųjų amžių atsiskyrėlių darbus; noriu, kad Ričkelis tūkstantąjį kartą pasakotų tą patį anekdotą, o visi juoktųsi; noriu ateinančių išeinančių su jų istorijomis, patirtimi, ieškojimais; noriu gyvenimo be televizijos ir radijo; noriu žiemos su pusnynais ir nepravažiuojamai užpustytais keliais, kurie kelioms savaitėms atskiria mus nuo išorinio pasaulio; noriu tokios tylos, kurioje iš naujo suvokčiau, jog ji gali skambėti; noriu iki šalnų vaikščioti basomis ir nebijoti susižaloti, nes stiklų čia niekas nemėto; noriu per rasas nubristi iki vigvamo ir sustirusias kojas įmerkti į dar šiltus ugniakuro pelenus; noriu ilgų nakties pokalbių su Rimute, kuri į visas mano problemas atsakytų teisingu klausimu; noriu žiemą miegoti apsiglėbus ant krosnies įkaitintą akmenį ir jausti kaip nuo kvėpavimo šarmoja antklodė; noriu rytais skambinti varpu mintyse kartojant „Viešpaties angelą“; noriu brevijoriaus maldos prie -20 nekūrenamoje bažnyčioje pasišviečiant Rimuko iš Kretingos bažnyčios atvežtais žvakių likučiais, nes elektrifikacija mūsų užkampio dar nepasiekė; noriu vėl priglausti nepaprastai išmintingą trikoję katę, vyrišku vardu Tigris, kuri išgyveno vardan savo vaikų; noriu glostyti ištikimo, naivaus Efrio kailį ir suprasti, kad tik draugo akyse gali atsispindėti draugas; noriu savaitėmis širdyje nešioti, o po to visą dieną rašyti ilgus laiškus draugams ir atrasti tūkstančius žodžių bei spalvų; noriu kaskart laukti Gedimino, su viltimi, kad jam grįžus, viskas stos į savo vietas, o jį susitikus suprasti, kad šis žmogus perdaug pavargęs; noriu staiga suprasti, kad visi mes čia atklydome išsilaižyti savo žaizdų; noriu, kad vakare vėl visi susėstume prie didelio stalo vidury laukų, vaikytume rankomis uodus, ir kalbėtume, kalbėtume, kalbėtume... ir vėl visas pasaulis būtų mūsų... Vieną bemiegę naktį gimė šis tekstas... visą dieną jį nešioju širdy, o vakare jis nugulė popieriuje. Ir tik dabar, skaitydama jį kokį tūkstantąjį kartą staiga suvokiau... suvokiau ką rytuose žmonės vadina nušvitimu. Staiga, vieną akimirką, viskas pasidaro paprasta ir aišku. Tereikia kažkokios smulkmenos: pralekiančio paukščio, nugirsto žodžio ir t.t. lyg žaibo plykstelėjimas ar elektra nutvilko ir staiga viskas pasidaro aišku ir paprasta. Staiga supratau, kad kaip aš dabar verku praėjusių Pakutuvėnų dienų, po kelerių metų lygiai taip pat raudosiu savo vaikų vaikystės, jų pirmos šypsenos, pirmojo ištarto žodžio, pirmo žingsnio, lipnių rankyčių, švelnaus apkabinimo, poreikio būti su mama... staiga labai aiškiai suvokiau, kad žmonės, kurie brangūs iš anuomet, jau turi kitus gyvenimus ir tikslus... kiti jau iškeliavę pas Tėvą... kad reikia žmones ir įvykius branginti tada, kai jie yra šalia, šią akimirką, šiuo momentu, reikia iki pat panagių išgyventi, iki pat dugno išragauti ČIA IR DABAR momentą, nes šita akimirka jau niekada nebepasikartos... Tikriausiai Pakutuvėnai tuo ir yra nepakartojami, kad juose tas "čia ir dabar" išgyvenamas realiausiai... Ar galima dar pridėti šiek tiek?
Pastaruoju metu dažnai sapnuoju Pakutuvėnus. Kiek apie juos galvoju, tiek aiškiau suvokiu, jog esu įstrigusi kažkokioje jų laiko atkarpoje. Matau kaip keičiasi vietovė, kaip pamažu įsigalioja civilizacija, matau kaip ateina vis nauji ir nauji žmonės, o senieji užsuka vis rečiau ir rečiau. Matau, kad tai ta pati vieta, bet aš noriu sugrįžti į ją gerus 10 metų atgal. Noriu, kad sėdėdama ant kalvos, atrėmus nugarą į Kosto statytą beprotiško dydžio kryžių, girdėčiau iš miško sklindantį Mindaugo kaltų kaukšėjimą į akmenį; noriu kelis kilometrus bristi per nunokusių rugių lauką nešina iš kaimynų pasiskolintu kepalu gardžiai kvepiančios duonos; noriu, kad nuo tvartelio nepatenkinta veido išraiška ateitų Audrius, bet kaip niekas kitas nuoširdžiai paklaustų „ožkos pieno gersi?“; noriu, kad užėjus į virtuvę, rasčiau Darių bekuriantį buržuiką ir draugiškai traukiantį per dantį naujoką; noriu vakarais, susigrūdus ankštame konteineryje aptarinėti šventųjų gyvenimus, diskutuoti apie pirmųjų amžių atsiskyrėlių darbus; noriu, kad Ričkelis tūkstantąjį kartą pasakotų tą patį anekdotą, o visi juoktųsi; noriu ateinančių išeinančių su jų istorijomis, patirtimi, ieškojimais; noriu gyvenimo be televizijos ir radijo; noriu žiemos su pusnynais ir nepravažiuojamai užpustytais keliais, kurie kelioms savaitėms atskiria mus nuo išorinio pasaulio; noriu tokios tylos, kurioje iš naujo suvokčiau, jog ji gali skambėti; noriu iki šalnų vaikščioti basomis ir nebijoti susižaloti, nes stiklų čia niekas nemėto; noriu per rasas nubristi iki vigvamo ir sustirusias kojas įmerkti į dar šiltus ugniakuro pelenus; noriu ilgų nakties pokalbių su Rimute, kuri į visas mano problemas atsakytų teisingu klausimu; noriu žiemą miegoti apsiglėbus ant krosnies įkaitintą akmenį ir jausti kaip nuo kvėpavimo šarmoja antklodė; noriu rytais skambinti varpu mintyse kartojant „Viešpaties angelą“; noriu brevijoriaus maldos prie -20 nekūrenamoje bažnyčioje pasišviečiant Rimuko iš Kretingos bažnyčios atvežtais žvakių likučiais, nes elektrifikacija mūsų užkampio dar nepasiekė; noriu vėl priglausti nepaprastai išmintingą trikoję katę, vyrišku vardu Tigris, kuri išgyveno vardan savo vaikų; noriu glostyti ištikimo, naivaus Efrio kailį ir suprasti, kad tik draugo akyse gali atsispindėti draugas; noriu savaitėmis širdyje nešioti, o po to visą dieną rašyti ilgus laiškus draugams ir atrasti tūkstančius žodžių bei spalvų; noriu kaskart laukti Gedimino, su viltimi, kad jam grįžus, viskas stos į savo vietas, o jį susitikus suprasti, kad šis žmogus perdaug pavargęs; noriu staiga suprasti, kad visi mes čia atklydome išsilaižyti savo žaizdų; noriu, kad vakare vėl visi susėstume prie didelio stalo vidury laukų, vaikytume rankomis uodus, ir kalbėtume, kalbėtume, kalbėtume… ir vėl visas pasaulis būtų mūsų…
Vieną bemiegę naktį gimė šis tekstas… visą dieną jį nešioju širdy, o vakare jis nugulė popieriuje. Ir tik dabar, skaitydama jį kokį tūkstantąjį kartą staiga suvokiau… suvokiau ką rytuose žmonės vadina nušvitimu. Staiga, vieną akimirką, viskas pasidaro paprasta ir aišku. Tereikia kažkokios smulkmenos: pralekiančio paukščio, nugirsto žodžio ir t.t. lyg žaibo plykstelėjimas ar elektra nutvilko ir staiga viskas pasidaro aišku ir paprasta.
Staiga supratau, kad kaip aš dabar verku praėjusių Pakutuvėnų dienų, po kelerių metų lygiai taip pat raudosiu savo vaikų vaikystės, jų pirmos šypsenos, pirmojo ištarto žodžio, pirmo žingsnio, lipnių rankyčių, švelnaus apkabinimo, poreikio būti su mama… staiga labai aiškiai suvokiau, kad žmonės, kurie brangūs iš anuomet, jau turi kitus gyvenimus ir tikslus… kiti jau iškeliavę pas Tėvą… kad reikia žmones ir įvykius branginti tada, kai jie yra šalia, šią akimirką, šiuo momentu, reikia iki pat panagių išgyventi, iki pat dugno išragauti ČIA IR DABAR momentą, nes šita akimirka jau niekada nebepasikartos…
Tikriausiai Pakutuvėnai tuo ir yra nepakartojami, kad juose tas “čia ir dabar” išgyvenamas realiausiai…

]]>