Pakutuvėnams…
Ilgas kelias namo - Neringos Kubiliūtės nuotrauka
Neįmanoma suprasti, kas yra Pakutuvėnai. Pakutuvėnais galima vien tikėti arba netikėti. Tikėti sunku, žinau, jog tai labai sunku. Net aš tarpais nepajėgiu suvokti, kad toji Dievo ir žmonių kadaise užmiršta bei apleista laukymė, šiandien keistų pavadinimų statiniais („konteineriu“, „tvarteliu“, „angaru“; sudegusiu „molinuku“, kryžiaus kelio „koplytėlėmis“) atgijusi vieta ir yra manoji Pakūta.
Ne kiekvienas įžvelgs po nykiais apdarais tikrąjį kūną, ne kiekvienas patikės Pakutuvėnais. Aš privalau Pakūta tikėti, nes ji padovanojo man meilę, džiaugsmą, laimę, Dievą. Ji atėmė tai iš manęs ir vėl apdovanojo: skausmu, baime; iš proto varančiu ilgesiu. Tikiu, Pakutuvėnai vėl atims ir tai. Ką tuomet dar dovanos malonės laikas?..
Pakutuvėnai, mano mylimas kaimas. Pakutuvėnai – kaimas šmėkla. Kaimas?… juk jo net nėra! Pakutuvėnuose nėra laiko – jis sustojo. Nežinau, kada tai įvyko? Kai čia apsigyveno pirmieji „pūstelninkai“?; kuomet kaimą numelioravo?; karo, trėmimų Sibiran, pokario metais? Atsakymo niekas net neieško – beviltiškas užsiėmimas. Todėl nebeaišku, kas yra nūdienė Pakūta – sapnas ar realybė. Kartais atrodo, jog neišvengiamai reali tik senoji bažnyčia ir tylios kapinaitės.
Pakutuvėnai – tai riba, kur susikovė pasaulio dvasia ir Dievo padangtė. Taip, tai sapnas. Ir, duok Dieve, man kuo ilgiau iš jo nepabusti.
Jei Pakutuvėnai galėtų egzistuoti vieniši, be žmonių, jie būtų visų kaimų kaimas. Deja, kaimo dvasią išreiškia žmonės, – o žmonės šiaip jau niekuomet čia neatvažiuoja patys. Nesutikau nė vieno, kuris į Pakutuvėnus atvyko šiaip sau. Visus čia atvedė arba nesugebėjimas tvarkytis su problemomis, arba nepritapimas „tvarkingoje“ visuomenėje, arba niekaip ramybės nebeduodantis Dievo ieškojimas ir tikro gyvenimo alkis. Vieni – ilgiau čia užsibūnantys, kiti – tik praeinantys; bet jeigu bandai suprasti, ką reiškia tasai marazmiškas spektaklis, kuriame ir tu pats vaidini, suvoki, kad ir tu sapnuoji kartu su Pakūta. Ironiška: tas sapnas yra pati tikriausia realybė. Pilnatvė.
Kartais Pakutuvėnai man atrodo panašūs į iškvėšusio režisieriaus bukai pastatytą spektaklį. O kartais – į pagaliau atrastą Pažadėtąją Žemę. Po visų klajonių ir paklydimų. Atradimų iliuzijų ir praradimų.
Pakutuvėnai yra tuštuma. Kasdien tau iš paskos sekanti vienatvė. Čia neišvengiamai esi vienas su savimi. Netgi perpildytoj bažnyčioj sekmadienį. Netgi prie įvairiausiomis emocijomis trykštančio kiekviena pasitaikiusia proga ir be jokių progų bendruomenės stalo. Pradžioje mes visi bandome vaidinti. Atsinešam begalę kaukių iš ano pasaulio. Pakutuvėnai baisiai nemyli kaukių ir labai trumpai jas toleruoja. Pakutuvėnuose niekur nepabėgsi nuo savęs; nepabėgsi ir nuo Pakutuvėnų. Patys Pakutuvėnai būtinai tuoj pat prisigretins prie tavęs, nepastebėsi, kada ir kaip jie tapo tavo dalimi.
Pakutuvėnai kartas nuo karto pagražėja ir atsinaujina. Bet. Pakutuvėnai jau seniai nesikeičia. Paaiškinu: jei koks nors milžinas ūmai sumaišytų visui viską Pakutuvėnuose – namus, žmones, ašaras, džiaugsmą, viltį, skausmą; sukeistų viską vietomis ir supainiotų – absoliučiai niekas nepakistų. Tas ir yra gražiausia – Pakutuvėnai nesikeičia. Pakutuvėnuose keitiesi tu.
Neįmanoma perprasti Pakutuvėnų. O Pakutuvėnai iškart perpranta tave. Jokios logikos. Tačiau kiekvienas skausmingiausias, beviltiškas, absoliutus pralaimėjimas Pakutuvėnuose virsta džiaugsmingiausia, palaiminta, absoliučia pergale.
Vieni paradoksai. Ir galbūt kaip tik dėl jų Pakutuvėnai mūsų sielose pasėja patį pavojingiausią užkratą: nenumaldomą, visagalę trauką į Pakūtą. Užsikrėtęs šia, į kiekvieną smegenų ląstelę, į kaulų čiulpus, į pačias sielos gelmes įsigeriančia trauka – nebepagydomas. Tą galiu tik paliudyti.
Ir šiandien suvokiu, jog nebeturiu daugiau ko prašyti iš gyvenimo Pakutuvėnuose. Mano laimei nieko netrūksta. Noriu vėl iki vidurnakčio klausytis tūkstantojo Gedimino pasakojimo apie stovyklą Giruliuose; noriu vėl pavargusi, sušalusi pareiti ir ilgai ilgai sėdėti prie židinio tuščioje bažnyčioje; noriu pernakt su sese Virginija virti kompotą ar kokią nors uogienę žiemai; noriu ugningų, uždegančių Pauliaus pamokslų šeštadienių vakarais; noriu vėl ir vėl važiuoti į Kretingą pas „Pakūtos Jolantėlę“, vartyti senus nuotraukų albumus ir klausytis nesibaigiančių atsiminimų iš „pūstelninkų“ gyvenimo…
Koks ilgas buvo mano kelias namo… Nusišypsojai man, Viešpatie. Ačiū.
©Neringa Kubiliūtė
Dėkoju broliams pranciškonams
ir seserims Marijos tarnaitėms
Ar galima dar pridėti šiek tiek?
Pastaruoju metu dažnai sapnuoju Pakutuvėnus. Kiek apie juos galvoju, tiek aiškiau suvokiu, jog esu įstrigusi kažkokioje jų laiko atkarpoje. Matau kaip keičiasi vietovė, kaip pamažu įsigalioja civilizacija, matau kaip ateina vis nauji ir nauji žmonės, o senieji užsuka vis rečiau ir rečiau. Matau, kad tai ta pati vieta, bet aš noriu sugrįžti į ją gerus 10 metų atgal. Noriu, kad sėdėdama ant kalvos, atrėmus nugarą į Kosto statytą beprotiško dydžio kryžių, girdėčiau iš miško sklindantį Mindaugo kaltų kaukšėjimą į akmenį; noriu kelis kilometrus bristi per nunokusių rugių lauką nešina iš kaimynų pasiskolintu kepalu gardžiai kvepiančios duonos; noriu, kad nuo tvartelio nepatenkinta veido išraiška ateitų Audrius, bet kaip niekas kitas nuoširdžiai paklaustų „ožkos pieno gersi?“; noriu, kad užėjus į virtuvę, rasčiau Darių bekuriantį buržuiką ir draugiškai traukiantį per dantį naujoką; noriu vakarais, susigrūdus ankštame konteineryje aptarinėti šventųjų gyvenimus, diskutuoti apie pirmųjų amžių atsiskyrėlių darbus; noriu, kad Ričkelis tūkstantąjį kartą pasakotų tą patį anekdotą, o visi juoktųsi; noriu ateinančių išeinančių su jų istorijomis, patirtimi, ieškojimais; noriu gyvenimo be televizijos ir radijo; noriu žiemos su pusnynais ir nepravažiuojamai užpustytais keliais, kurie kelioms savaitėms atskiria mus nuo išorinio pasaulio; noriu tokios tylos, kurioje iš naujo suvokčiau, jog ji gali skambėti; noriu iki šalnų vaikščioti basomis ir nebijoti susižaloti, nes stiklų čia niekas nemėto; noriu per rasas nubristi iki vigvamo ir sustirusias kojas įmerkti į dar šiltus ugniakuro pelenus; noriu ilgų nakties pokalbių su Rimute, kuri į visas mano problemas atsakytų teisingu klausimu; noriu žiemą miegoti apsiglėbus ant krosnies įkaitintą akmenį ir jausti kaip nuo kvėpavimo šarmoja antklodė; noriu rytais skambinti varpu mintyse kartojant „Viešpaties angelą“; noriu brevijoriaus maldos prie -20 nekūrenamoje bažnyčioje pasišviečiant Rimuko iš Kretingos bažnyčios atvežtais žvakių likučiais, nes elektrifikacija mūsų užkampio dar nepasiekė; noriu vėl priglausti nepaprastai išmintingą trikoję katę, vyrišku vardu Tigris, kuri išgyveno vardan savo vaikų; noriu glostyti ištikimo, naivaus Efrio kailį ir suprasti, kad tik draugo akyse gali atsispindėti draugas; noriu savaitėmis širdyje nešioti, o po to visą dieną rašyti ilgus laiškus draugams ir atrasti tūkstančius žodžių bei spalvų; noriu kaskart laukti Gedimino, su viltimi, kad jam grįžus, viskas stos į savo vietas, o jį susitikus suprasti, kad šis žmogus perdaug pavargęs; noriu staiga suprasti, kad visi mes čia atklydome išsilaižyti savo žaizdų; noriu, kad vakare vėl visi susėstume prie didelio stalo vidury laukų, vaikytume rankomis uodus, ir kalbėtume, kalbėtume, kalbėtume… ir vėl visas pasaulis būtų mūsų…
Vieną bemiegę naktį gimė šis tekstas… visą dieną jį nešioju širdy, o vakare jis nugulė popieriuje. Ir tik dabar, skaitydama jį kokį tūkstantąjį kartą staiga suvokiau… suvokiau ką rytuose žmonės vadina nušvitimu. Staiga, vieną akimirką, viskas pasidaro paprasta ir aišku. Tereikia kažkokios smulkmenos: pralekiančio paukščio, nugirsto žodžio ir t.t. lyg žaibo plykstelėjimas ar elektra nutvilko ir staiga viskas pasidaro aišku ir paprasta.
Staiga supratau, kad kaip aš dabar verku praėjusių Pakutuvėnų dienų, po kelerių metų lygiai taip pat raudosiu savo vaikų vaikystės, jų pirmos šypsenos, pirmojo ištarto žodžio, pirmo žingsnio, lipnių rankyčių, švelnaus apkabinimo, poreikio būti su mama… staiga labai aiškiai suvokiau, kad žmonės, kurie brangūs iš anuomet, jau turi kitus gyvenimus ir tikslus… kiti jau iškeliavę pas Tėvą… kad reikia žmones ir įvykius branginti tada, kai jie yra šalia, šią akimirką, šiuo momentu, reikia iki pat panagių išgyventi, iki pat dugno išragauti ČIA IR DABAR momentą, nes šita akimirka jau niekada nebepasikartos…
Tikriausiai Pakutuvėnai tuo ir yra nepakartojami, kad juose tas “čia ir dabar” išgyvenamas realiausiai…