Pakūta

Pakutuvėnai – šv. Antano Paduviečio parapija ir vienuolynas

Apie išpažintį – Susitaikinimo sakramentas

Rembrandt van Rijn. „Sūnus palaidūnas“

Rembrandt van Rijn. „Sūnus palaidūnas“

Kadangi daugelis katalikų prieš Šv. Kalėdas atlieka išpažintį, Br. Antano Blužo prašymu įdedame žmonėms dalinamos knygelės elektroninę versiją. Gal kai kam tai padės sąmoningiau priimti šį sakramentą.

Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu, bei veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

ĮVADAS

Sutaikinimo sakramentas yra didis malonių šaltinis, galima sakyti, mus iš tiesų prikeliantis iš numirusių – pakanka prisiminti žodžius tėvo, priėmusio sugrįžusį savo sūnų palaidūną: ,,Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 23-24).

Tačiau taip atlikti išpažintį, kad per ją priimtumėme kuo daugiau Dievo gailestingumo, be saiko teikiamo mums per šį sakramentą, nėra paprasta. Tegul tai nuramina tuos, kuriems išpažintį atlikti sunku ar netgi skausminga. Tai yra normalu.

Solemo (Solesmes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas, turintis ilgą nuodėmklausio patirtį, parašė šią knygelę, norėdamas padėti visiems nusidėjėliams be baimės susitikti su Dievo malonės atstovu kunigu ir palikti savo sunkią bei slegiančią naštą prie Atpirkėjo, kuris jau sunaikino ją ant kryžiaus, kojų.

Skaitydamas šią knygelę ir atsižvelgdamas į tai, ką ji pataria, tu geriau suprasi ir galėsi sau pritaikyti šventosios Teresėlės žodžius, užrašytus prieš pat mirtį: ,,Jeigu net visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, aš sugrudusia širdimi atgailočiau, pulčiau į Jėzaus glėbį, nes žinau, koks brangus jam kiekvienas sūnus palaidūnas, kuris grįžta pas jį.“

Br. Hervé de Broc,
Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras

IŠPAŽINTIS

DIEVO ŠVELNUMAS ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTE

,,Einantys atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė, ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti“. (Lumen Gentium, 11)

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neįžengdami į jos gelmes – ten, kur jų laukia Dievas. Ši knygelė – tai mėginimas padėti žmonėms susitikti su Dievo gailestingumu (daugiau žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1422-1498).

Jėzus mus kviečia atsiversti (žr. Mk 1, 15). šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu -jo ,,sugrudusios širdies“ atsakas (žr. Ps 51). Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis Tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę Jo gailestingumo gelmę.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimąstęs jis svarstė: ,,Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“ Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo priėjo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (žr. Lk 15, 11-20).

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pat metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per krikštą, kuriuo mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: ,,Kelsiuos, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir Tau.“

Tačiau atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį – pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

KELETAS PRIEŠTARAVIMŲ

Nejaučiu jokių priekaištų sau.

Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. ,,Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,8-9).

Išpažintis žemina ir varžo.

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis – tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį.

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.

Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo.

Kad įsitikintume jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: ,,Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes.

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.

Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20)

IŠPAŽINTIES PRIVALUMAI

Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Jos dėka:

  • įgauname stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą;
  • pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu – tai yra šventosios Dvasios dovana;
  • išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją;
  • pažįstame save ir savo žaizdas;
  • dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių;
  • patiriame tikrą šventosios Dvasios ,,išsiliejimą“;
  • gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.

KAIP ATLIKTI IŠPAŽINTĮ

1. Pasirengimas

SĄŽINĖS PATIKRINIMAS

Jeigu turi dešimt minučių pasirengti išpažinčiai, septynias iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes ir blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Tikrindamas savo sąžinę gali vadovautis knygelės pabaigoje pateiktu pavyzdžiu, tačiau turėtum vengti dviejų kraštutinumų:

  • sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, – skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi – ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą;
  • smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.
GAILESTIS DĖL NUODĖMIŲ

Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio – ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.

Peržvelgę savo nuodėmes, galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.

2. Atgailos sakramento šventimas

Kunigui laiminant, persižegnojame: Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir šventosios Dvasios. Amen. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui.

Kunigas pakviečia pasitikėti Dievu tardamas: Dievas, apšvietęs mūsų širdis, tepadeda tau tiesoje pažinti savo nuodėmes ir Jo gailestingumą.

Atsakome: Amen.

Tada kunigas gali paskaityti Dievo gailestingumą primenantį ir žmogų atsiversti raginantį šventojo Rašto tekstą.

Po to išpažįstame nuodėmes. Išpažintis pradedama taip arba panašiai: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius, ir t.t.), šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau.

NUODĖMIŲ IŠPAŽINIMAS

Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, t. y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Tas, kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą ir atlieka šventvagišką išpažintį.

Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai išklausome kunigo.

Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami:

Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!

Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir suteikia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkoju Dievui.

Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę ją reikia pasakyti per kitą išpažintį: Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš…, šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, užmiršau tokią nuodėmę… Vėliau išpažinti kitas nuodėmes, padarytas po paskutinės išpažinties.

3. Atgaila

Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga… Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:

  • svarbu padėkoti Dievui už malones, gautas iš jo gailestingumo;
  • gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuosi ir eisiu prašyti atleidimo.

Sūnus tarė tėvui: „Tėve, aš nusidėjau…“ Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado“ (žr. Lk 15, 21-24).

DĖKOKIME DIEVUI SU MERGELE MARIJA

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius. (Lk 1, 47-55)

ATSIDUOKIME DIEVO MOTINOS GAILESTINGUMUI

Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. šitokio pasitikėjimo kupini ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina. Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.
(šv. Bernardo malda)

Priedas

PAVYZDYS SĄŽINĖS PATIKRINIMUI
  • Nuodėmės Dievo atžvilgiu
    • Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
    • Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau šv. Mišiose.
    • Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
    • Neskaitau šventojo Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
    • šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
    • Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
    • Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
    • Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
    • Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
    • Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą švč. Sakramentui.
    • Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus (pvz. akmenukus), tikėjau horoskopais.
    • Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
    • Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais (piktžodžiavau) arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.
  • Nuodėmės artimo atžvilgiu
    • Tėvų ar vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau…
    • Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui…
    • Sutuoktinio(-ės): bariausi, nevykdžiau sutuoktinio(-ės) įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui(-ei), buvau neištikimas(-a), svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones (galbūt jos buvo abortatyvios)…
    • Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes; gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar iki santuokinių lytinių santykių; buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas; kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
    • Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokesčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.
  • Nuodėmės savo atžvilgiu
    • Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
    • Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba į artimą.
    • Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
    • Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
    • Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ir kitokius kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus ar laidas.
    • Nevengiau blogos kompanijos.
    • Vienas ar drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, vaizdus, provokuojančiai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
    • Koketavau arba pasidaviau tuštybei.
Žymos: , , , , ,

36 Komentarai

  1. O jei as ,noredama ka isgelbeti is sektos ,isitrauksiu i sektos veikla- ar tai nuodeme?

  2. Dovile, tavo klausimą persiųsiu broliams, kad atkreiptų dėmesį. Nuo savęs dar paklausčiau pasitikslinimui: kokiu būdu tu „įsitrauki“ į tos sektos veiklą? Manau, kad dar labai daug kintamųjų, kad galima būtų išsiaiškinti, kiek tavo veiksmai nuodėmingi ar kilnūs.

  3. Zinau, kad komunija galima priimti tik turint lengvas nuodemes. Bet kaip atskirti, kuri nuodeme lengva, o kuri sunki? Ar butina eiti ispazinties pries kiekviena Komunija, tuomet tai tektu daryti kiekviena savaite, nes visad padarau mazu nuodemiu – nusikeikiu, ismetu maista, pavydziu draugei ar kai drauge lepteli ka apie kita gala, jos neisbaru, bet juokiuosi ir dar kartais pritariu, kartais aptingstu ir nerandu laiko daugiau pasimelsti, nors ryte ir vakare visad pasimeldziu. Ar su tokiomis nuodememis galima eiti Komunijos? Kas yra sunki nuodeme? Katekizme ar kur kitur pateikiamas apibrezimas man isvis neaiskus.

    • Perverčiau Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir radau dar kelias įdomias mintis. Pirmiausia apie išpažintį ir jos vystymosi kelią:
      1447 Amžiams bėgant konkreti iš Viešpaties Jėzaus gautos ir Bažnyčios panaudojamos galios forma labai keitėsi. Pirmaisiais amžiais sutaikinimas tų krikščionių, kurie po krikšto labai sunkiai nusidėdavo (pavyzdžiui, stabų garbinimu, žmogžudyste ar svetimavimu), būdavo susijęs su labai griežtomis nuobaudomis; penitentai [atgailautojai] turėdavo viešai atgailauti už savo nuodėmes, dažnai net daugelį metų, kol pagaliau gaudavo atleidimą. Patekti į tokių (tam tikromis sunkiomis nuodėmėmis nusikaltusių) atgailautojų tarpą būdavo leidžiama labai retai, kai kuriuose kraštuose tik vieną kartą gyvenime. VII amžiuje airių misionieriai, paveikti Rytų vienuolių tradicijos, į kontinentinę Europą atnešė „privačią“ atgailos praktiką, kuri nereikalavo viešai ir ilgai atgailauti prieš susitaikinant su Bažnyčia. Nuo to laiko šis sakramentas atliekamas slapta, tik tarp penitento ir kunigo. Ta nauja praktika numatė galimybę kartoti sakramentą ir taip atvėrė kelią pakartotinai jį atlikinėti; ji leido tuo pat metu gauti ir sunkiųjų, ir lengvųjų nuodėmių atleidimą. Tokia bendrais bruožais yra atgailos forma, kurią Bažnyčia praktikuoja ligi mūsų dienų.“
      Toliau, apie lengvas nuodėmes ir jų išpažinimą:
      1458 Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes). Iš tiesų dažnas mūsų lengvųjų nuodėmių išpažinimas padeda mums ugdyti savo sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, leisti Kristui mus gydyti, tobuliau gyventi Dvasia. Šiuo sakramentu dažniau gaunama Tėvo gailestingumo dovana skatina mus būti tokius pat gailestingus kaip ir Jis.“
      Iš bendruomeninės išpažinties laikų kiekvienų šv.Mišių pradžioje yra išlikęs garsiai kalbamas gailesčio aktas: „Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums broliai ir seserys…“, prieš jį būna tylos minutė. Tuo metu galima prisiminti savo smulkias šios savaitės nuodėmes ir garsiai su visa bendruomene jas apgailėti.

      • Oho! 1458 punktą matyt būsiu pražiopsojęs! „Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes).“

  4. Ak,kaip man truksta ispazinties…

  5. Dėl pačio pirmo klausimo galiu pasakyti, kad kilnus tikslas nepateisina ir nedaro nemoralių priemonių moraliomis.
    O dėl nuodėmės sunkumo ar lengvumo tai lengvos nuodėmės nenutraukia galutinai santykio su Dievu bet jį pažeidžia. Taigi tai yra nuodėmės lengvuose dalykuose arba nuodėmė pilnai nesuprantant, nepritariant jai.
    Sunkios arba mirtinos nuodėmės yra tos, kurios yra sunkiuose dalykuose ir nutraukia santykį su Dievu. Jos yra padarytos pilnai suprantant jų esmę ir laisva valia.

  6. o ligos, nuodemes pasekme ar ne?

    • Nesu teologė, tad pabandysiu atsakyti kaip aš suprantu:
      Dažniausiai ligos yra prastos gyvenimo kokybės pasekmė. Dažnai tas ligas iššaukiame patys pervargdami, nesirūpindami laiku pavalgyti, pamiegoti – nemylėdami savo „brolio asilėlio“ (t.y. kūno). Iššaukiame pataikaudami nuodėmei – nesaikingai vartodami alkoholį, maistą, narkotikus, seksą ir t.t., net kompiuterinius žaidimus ir pan.
      Tačiau ligos, mano galva, yra ne tik asmeninės, bet ir bendruomeninės nuodėmės pasekmė – gyvename kažkieno užterštame pasaulyje, valgome kažkieno pasipelnymo tikslais pagamintą itin prastos kokybės, o kartais net nuodingą maistą, pripildytą visokių E… Ligos yra ir paveldimos – tėvų, senelių, prosenelių nuodėmių pasekmė.
      Iš šių pamąstymų išvadas sau galime pasidaryti patys…
      Antra medalio pusė Jono evangelijoje 9,1-3: „Jo mokiniai paklausė: ‘Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?’ Jėzus atsakė: ‘Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai’.“
      Jau Senojo Testamento laikų gyventojai tikėjo, kad liga – tai nuodėmė pasekmė. Jėzus priminė dar vieną aspektą – Dievo darbus. Ši vieta primena Jobo knygą, kur ligos buvo ne Jobo nuodėmės pasekmė, o jo ištikimybės Dievui išbandymas.
      Nežinau ar atsakiau :) Gal broliai kunigai paprasčiau ir išsamiau paaiškins.

  7. Sunku su ta išpažintim… Kai pradedu gilintis, rodos viskas vien nuodėmės, jei net per ilgai ryte pasivolioti lovoje nuodėmė… Kita vertus gal tai jau smulkmeniškumas, nes jei nebuvo būtina keltis tai ir leidau sau pailsėti prieš būsimus darbus… Tada viskas pakrypsta į kitą pusę ir atrodo, kad lyg ir nėra ko rimta sau prikišti… Galų gale jei randi ką rimta , tada kaip tą suformuluoti, kad aiškiai, trumpai ir tiksliai pavyktų kunigui paaiškinti… Taip vis ir nebūnu tikra ar tikrai viską gerai pasakiau. Tiesiog sau sakau „kad dabar pasakiau viską geriausiai , kaip šią akimirką sugebėjau suvokti ir išsakyti“ ir pasistengiu viską užmiršti, prašau Dievo patobulinti ką padariau ne taip ir padėti kitą kart padaryti geriau. Kartais galvoju „gal verta paprašyti asmeninei išpažinčiai atskiro laiko ir tiesiog ilgai iš nuoširdžiai viską išsiaiškinti su kunigu?“. Paskui persigalvoju „kuo čia aš tokia ypatinga ir gal visai kvailai ir nereikalingai reikalausiu sau išskirtinio dėmesio, gal čia puikybė norėti sau kažin ko ir gal tik tuščiai sutrukdysiu kunigą… “ Tai vis dar laukiu, gal laikas ir pasitaikiusi proga kada padės susidėlioti aiškesnius akcentus, nors gal žmogaus gyvenime ir nelai būti nieko visiškai aiškaus ir tikro ir viskas liekas prašyme, maldoje, pasitikėjime ir laukime.

  8. Žmonės dažnai be reikalo nešiojasi klausimus ir bereikalingas naštas metų metus tik todėl, kad nedrįsta paklausti ar galvoja kad jų klausimai yra tik laiko gaišatis…
    Šv. Pranciškus broliams rašė, kad „broliai kur besusitiktų, teišsako savo poreikius. Nes jei mūsų kūniškos motinos rūpinasi visais mūsų poreikiais, tai tuo labiau mes turime rūpintis vieni kitais, kurie esame dvasios broliai Kristuje“.

    • Tada nesuprantu visai nieko: kam tada duoti 10 Dievo isakymu.Tai arba as nusizengiau-sulauziau arba ne. Kas cia per saves isteisinimas- laisva valia ar nesamoningai? As nekalbu apie nedorybes: pykau, apsirijau,pavydejau ir t.t. As manau kad kiekvienas tikintis nenori daryti nuodemes bet padaro, nes nuodeminga prigimtis.Dievas zinodamas musu sunkumus todel ir paliko susitaikinimo sakramenta-ispazinti. Ir kokie cia gali buti saves isteisinimai,o gal cia kad patogiau butu, nereiktu kas savaite eit ispazinties.Cia kaip pavyzdys: arba esi nescia arba ne,biski nescia nera. Tai kuo mes tada skiriames nuo sektu, tada atsiprasiau Dievo ir as jau svari.Tai kodel tada taip sergam ir baznycia merdeja, KODEL TIEK DAUG „MIRUSIUJU“GYVUJU TARPE?!!?

  9. Naudoti kontracepcijos priemones nuodeme? Siuo klausimu as negaliu pritarti baznyciai. O kaips Aids, ir kt. LKP ligos, abortai, naslaiciai, palikti kudikiai ir t.t.?

  10. Naudoti kontracepciją iš tikrųjų yra nuodėmė. Vienintelė alternatyva katalikui – NŠP (natūralus šeimos planavimas), taikomas norint susilaukti vaikų, atidėti nėštumą arbą iš viso nebepastoti. Dėl išsamesnės informacijos apie NŠP patarčiau kreiptis į Šeimos centrą.

  11. Apie kontraceptines priemones.

    Brigita, Jūsų klausimai kiek šokiruoja, nors gal ir neturėtų (mokymo stoka šiandien akivaizdi). Teologiniai kontracepcijos argumentai man pačiam dar kelia kai kurių klausimų, bet Jūsų pateikiami argumentai tikrai problematiški. Pamodeliuokim.

    * AIDS ir lytiniu keliu plintančios ligos. Spėju, galvojate taip: „Na, jei aš turiu lytinių santykių su vaikinu, tai norėčiau apsisaugoti nuo galimybės užsikrėsti“. Visų pirma, Bažnyčia vertina žmogaus orumą ir lytinius santykius palieka vien šeimos kontekstui. Vadinasi, jei laikote save katalike ir paisote Šventojo Rašto bei Bažnyčios mokymo, iki vedybų nuo lytinių santykių turėtumėte susilaikyti. Susilaikydama tikrai neužsikrėsite nei AIDS, nei lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Prieš susituokiant visiems patartina praeiti medicininį patikrinimą. Jei sužadėtinis sąžiningas, jis vienaip ar kitaip pasipasakos apie savo bėdas dar iki vestuvių. Jei nesąžiningas – juk vis tiek ir be gumelių kartu miegotumėt susituokę.

    * Abortai. Be abejonės, tai rimta problema. Netyčiukai gimsta nuolat. Čia jau savęs pažinimo reikalai. Apie natūralų šeimos planavimą jau rašė Marija. Visgi, katalikams nepageidautinas nėštumas vis tiek yra nėštumas – tai jau užsimezgusi gyvybė, kuri verta lygiai tokios pat pagarbos ir apsaugos, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

    * Tiesą sakant, nesupratau, kaip našlaičiai ar pamestinukai susiję su kontraceptinėm priemonėm. Ar pati, užuot pamesdama savo vaikus, renkatės kontraceptines priemones? Kažkaip čia keistai suskambėjo.

  12. man kartais buna sunku eiti ispazinties nezinau kodel,kartais jauciu kad nesu verta Dievo atleidimo

  13. Miela Agne, iš tiesų tai NIEKADA nesate verta Dievo atleidimo. Tai vadinama MALONE (neužtarnautas atleidimas). Čia todėl, kad Jis taip Jus myli. :-)

  14. Drąsos. „Patyrinėkit ir pamatysit koksai Viešpats geras, laimė tam žmogui, kuris Jo parama tiki“ Ps.

  15. man rodos nuodemes nekonkretumas priveda iki to, kad zmones patys prisigalvoja nuodemiu ten kur ju nera, remdamiesi savo ribotumu. pradeda srest kas vertas, kas nevertas, suo kuo Dievas yra, o su kuo ne. vienas ta pati dalyka priskiria Dievui, kitas neDievui. zodyje nuodeme, nuodemes nera.

  16. Manau ,tas suvokimas apie nuodeme priklauso nuo to kiek tu isileidai dieva į savo širdi.Nes reikia tik pabandyti,ir ta meile ir šviesa tave taip šildo,ka neįsivaizduoji kaip galeje gyventi be jos? Dievas padeda nepasiklisti išbandymuose,nepasiduoti tamsos vilionėms,nieko neteisti ir nevertinti.Nepasiduoti jokiai puikybės rūšiai,nuoskaudoms ir pykčiui.Ateina suvokimas siunčiamu ženklų ir teisyngu pasirinkimu.Dievas padeda atverti savają Šviesą,kad per ja susijungti su Dieviškoji.Tada nuodeme tampa tik žodžiu.

  17. Liuda, paskutiniam sakiniui reikia paaiškinimo: „Tada nuodėmė tampa tik žodžiu“. Ką turėjote omeny?

    • Kai Dievas su tavim,tu papraščiausiai negali išduoti nei tavimi patikėjusiujų nei pati Dieva.Nėra vietos nuodemiem.Negalvoji apie tai,nes tave veda meile visam ir viskam,Kai mes sakom;,, man labai sunku“ reiškia atejo laikas įeiti į savo vidų ir pasiieškoti priežaščių.Problemas atsiranda tada,kada nenorima girdeti Savęs tikroji,o girdimas tik ego balsas kalbantis ydomis,kai klausamasi tik supančios aplinkos pritarimų arba peikimų.Meile,tikra meile nereikalaujančia,kuria nekuria scenariju,kuria lieka sažininga su Savimi ir kitais,tik ji gali padeti atrasti Dieva.Turime išmokti girdeti Save Tikrajį,savo sielą,kuri ir yra Meilė,o ne klausyti proto su ego protrukiais.Nežinau,ar aiškiai išdesčiau savo mintis,aš nelabai lietuviškai.Čia mano kelias,kurio aš einu pas Dieva,ir žinau ka JIs mane myli .Bet tas suvokimas atejo tik tada,kai uždaviau sau klausima Kas AŠ?Ir tikrai ne 20- ties metu o jau po 30.Bet geriau veliau nei niekada.

  18. …kalbesiu apie save. man,kaip alkoholikui, supratimas apie nuodeme yra sujauktas…dideles nuodemes as linkes sumazint visai,del dalyku,kurie ne nuo manes priklause-uzsideti kancios vainikely…pradejus blaiveti buvau beveik sventas-savy maciau tik smulkias nuodemeles,nevertas demesio…uztad kiti zmones buvo…ooo super blogi ir kvaili. aplamai,giliai sirdy,zinojau,kad tik vienas siam pasauly esu geras:) tai kokios nuodemes pas toky gera zmogu:)
    keiciantis dvasiskai,du zingsniai pirmyn trys atgal,pusantro i prieki,einant saves pazinimo keliu,autoportretas klaikus…to neimanoma suprast nedarius viesos ispazinties…pora savaiciu vaiksciojau kaip kosmonautas,jausmas nenusakomas…praeina pusmetis ,ziuri,kad nepilna visai ta Didzioji ispazintis buvo…rasai sarasa toliau….savo darbeliu arba to ko nepadarei,bet turejai…kartu susitaikai su tokiu koks esi…
    nuodeme ,siai dienai,man tai zaizda padaryta sau,apgaubimas saves aprukusiu kiautu,pro kury nesusisiekiu su didiaja Dievo sviesa…ispazintis,atgaila-saves nuskaidrinimas,..
    …kai melsdavaus savo ,,tobulybes,, laikais prasydavau Dievo moteru,pinigu ir buti pripazintu-kietu…dabar kas ryta atiduodu nauja diena Dievo valiai ir paprasau dar vienos blaivios dienos. daug metu gyvenau is visu jegu stengdamasis patenkinti savo egoizma..finalas-visiska ,,krize,,, ir nuolatinis vidinis kuzdesys,kad skubiai reikalingas ,,antikrizinis,, komplektas-sniuriukas,muiliukas ir eglynelis. itvirtint savo gyvenimo pamata,kaip Dievo valios vykdyma,siandien tam skiriu po keles minutes…ryte ir vakare padeka Dievui uz dienos dovanas. mazytis zingsnelis kasdien,-tuom as dziaugiuos paskutini menesy…

  19. Gal galima issamiau apie savoka ‘gelbet’ ar bandymas argumentais palenkt zmogu is vienos pasaulio interpretacijos i kita (is vieno tikejimo i kita) yra gelbejimas? juk skirtumas yra tik tarp vienos ir tos pacios Buties interpretavimo, Buties kuria kataliku baznycia katekizme vadina Dievu. ir jei sakykime kazkokios ‘sektos’ narys, turi pakankamai adekvacia interpretacija, ar bandymas keist jo pasauleziura nera tik musu ribotumo pasekme?

    manau milziniska problema yra tame, kad mes Dievo poziuri i esamus dalykus apribojeme iki savo ribotumo. ir nauduodamiesi jo Vardu kaip policijos zenkliuku, bandome manipuliuoti isoriniais reiskiniais, ir visa tai atliekame ‘neissieme rasto is akies’ bet cia radome puikiausiu pasiteisinimu, kad rastas esantys akyje, labiau Dievo reikalas nei musu. todel man asmeniskai visa tai labiau panasu i bandyma perstatyt pasauli pagal savo pasauleziura, keiciantis jai, keiciasi ir musu bandymai ‘kazka is kazko gelbet’

  20. Laba diena.
    Atleiskite del mano neisprusimo, taciau norejau paklausti kokiu momentu esant baznycioje galiu eiti ispazinties? T.y., pries misias ar kitu nustatytu laiku? Ispazinti atlikau dar budama vaikas, todel mazai ka atsimenu ir noriu tiesiogines informacijos.
    Taip pat noreciau paklausti ar buna tokia ispazinties forma, kai savo nuodemes galima ispazinti kunigui akis i aki, kalbantis ir bendraujant, o ne misiu metu, kai yra pilna zmoniu?

    Labai dekoju uz atsakymus.

    • Jeigu išpažinties buvote labai seniai, geriau prieš ar po Mišių prieiti prie kunigo ir paprašyti asmeninės išpažinties, susitarti dėl susitikimo laiko.
      Pakutuvėnuose visada išpažintis yra akis į akį (ne Mišių metu).
      Kitose bažnyčiose išpažinčių klausoma tada, kai į klausyklą ateina kunigas. Tai dažniausiai būna šiek tiek prieš Mišias, Mišių pradžioje iki Evangelijos skaitymo (jei daugiau žmonių – užsitęsia ir ilgiau).

      • Vienas iš brolių mane aplankė namuosse.Užsiminė apie išpažintį apie visą gyvenimą.Tik nežinau kaip tai padaryti.Prašau pagalbos

  21. Priėjau išpažinties.Nepaprastai gera ir ramu.Nebijokite,vos tik širdyje pradeda kirbėti – „gal jau reiktų?“EIKITE! Ir nereikia atidėlioti.Labai padėjo „Pakūtos“ įvadas apie Išpažintį.

Pakomentuokite ir Jūs

Atkreipkite dėmesį! Komentarai moderuojami, todėl gali tekti šiek tiek palaukti, kol Jūsų komentaras bus patvirtintas. Nėra prasmės rašyti tą patį dar kartą.