… apie meilę
Vaivorykštės gale (Jolantos Klietkutės nuotrauka)
Nepakanka, kad žmogus nemėgtų Pakutuvėnų. Tokiu atveju jis galėtų persikelti kitur. Žinoma, nepakanka, ir kad žmogus mėgtų Pakutuvėnus tokius, kokie jie yra – tada jie ir liktų tokie, kokie yra, o tai būtų klaiku.
Atrodo, yra vienintelė išeitis – kad kas nors mylėtų Pakutuvėnus, mylėtų juos be išlygų, be jokios konkrečios priežasties.
Jei toks žmogus atsirastų, Pakutuvėnai atsiskleistų dramblio kaulo bokštais ir aukso stogeliais. Pakutuvėnai išsipuoštų, kaip puošiasi mylima moteris. Puošmenos duotos ne tam, kad slėptų baisingus dalykus. Juk ir motina dukrytei į plaukus kaspiną riša ne todėl, kad be jo vaikas atrodo nepakeliamai bjaurus. Puošmenos gražina tai, kas ir taip verta pasigėrėjimo.
Jei žmonės mylėtų Pakutuvėnus taip, kaip motina myli savo vaiką, laisva valia, be išskaičiavimų, vien todėl, kad jie savi, tai po metų kitų Pakutuvėnai taptų gražesni už Florenciją.
Gal kas sakys: paistalai! Atsakau: tai tikroji žmonijos istorija. Tai faktas – jis paaiškina kodėl iškilo miestai. Grįžkime prie giliausių civilizacijos šaknų ir pamatysime, kaip jos apraizgo kokį šventą akmenį. Žmonės pirma imdavo garbinti vietą, ir tik vėliau pelnydavo jai šlovę. Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi. Ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo.
Ar yra taip mylinčių Pakutuvėnus?
Tekstas po Pakutuvėnų bažnyčios laiptais.
Jolantos Klietkutės adaptuota ištrauka iš G.K.Chesterton’o „Ortodoksijos“.
Redagavo Simonas Kiela.
Nu tikri paistalai.
Aš myliu Pakutuvėnus, kad ten skleidžiasi ir klesti Šventoji Dvasia. Visiems ramybės meilės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje
Kodėl paistalai?
Gal būtent dėl to, kad tu pamilai Pakutuvėnus, ten ėmė skleistis ir klestėti Šventoji Dvasia?
Džiaugiuosi, kad apsilankai čia.
Iš tiesų tai ir kyla klausimas, ar mes mylim Pakutuvėnus todėl, kad jie duoda naudos, ar todėl, kad jie tiesiog yra brangūs. Turiu prisipažinti, kad vis dar myliu antruoju variantu, bet žmones jau pradedu mylėti todėl, kad tai jie. :-)
Ištraukoje ir kalbama apie besąlyginę meilę. Kol mylime tik todėl, kad man ten gera, tik todėl, kad ten randu ramybę, ar net Šventąją Dvasią – patį Dievą – mylime sąlygiškai, iš išskaičiavimo. Kai pradeda skleistis tikra meilė, ten atkeliauja pats Dievas – juk Jis pats yra Meilė. Na, o kai ateina Dievas, prasideda dalykai! :-)
O, ačiū tam, kuris šitą tekstuką įdėjo. Jis kabo po laiptais bažnyčioje virš žurnalų staliuko labai labai seniai… Turiu įtarimų, kad dar nuo Jolantėlės Pakūtoje laikų. Ar tik ne ji ten bus jį ir pakabinusi? Kaip ir dar keletą įrašų kur nors Pakūtos nuotraukų albumuose. Palikimas mums visiems. Atvykstantiems ir apsistojantiems ilgiau ar trumpiau. Visiems. Kad neturėtume iliuzijų.
Nežinau. Per maža mano iškalba ir protas pernelyg ribotas, kad sugebėti dalintis tuo, kokia meile aš myliu Pakutuvėnus. Greičiausiai dar toli gražu ne besąlygiška ir anaiptol ne nesavanaudiška. Myliu, nes čia man saugu – niekada niekur nebuvau išgyvenusi tokio saugumo. Myliu, nes Pakutuvėnai man brangūs – čia kažkaip sugriuvo mano iki tol turėtos vertybės ir atsirado naujos. Galvoju kartais apie savo intencijų grynumą – kodėl esu čia ir kažką darau – Pakutuvėnams. Kiek darau dėl to, kad Pakutuvėnus myliu, tiesiog myliu; o kiek dėl to, jog pati turiu sau iš to naudos. Jei ne kažkokios materialios, apčiuopiamos – tai bent jau patirtinės, dėl išprusimo bendro, taip sakant, tobulėjimo, pagaliau.
Sunku kalbėti apie meilę Pakutuvėnams.
Pernai, kai buvau vos pora mėnesių atvažiavusi Pakūton, savo blog’e rašiau:
“Visur tu turi būti arba katalikas, arba krikščionis, arba dar kažkoks – turi būti suformuotas pagal kažkokį modelį. O čia nėra jokio modelio. Nors yra daug krikščionybės, daug pranciškonų dvasios, meilės gamtai, meilės žmogaus natūralumui, meilės…
Ir tu gali būti bet koks.
(Anonimas, buvęs narkomanas)
Tokia vieta kadaise buvo Viliaus Orvido sodyba, tokia vieta yra čia, Pakutuvėnuose, kur esu štai jau beveik pora mėnesių. Koks nors ex’pustelnikas visai gali būti tuoj pat mane paprotins, kad ir Pakūta tokia jau tik BUVO, dabar tai jau ne ta dvasia, ne tie žmonės, ne tie prioritetai, ne tie…ne taip…ne tas… Ne. Ne ne.
Kažkodėl prieš keletą dienų, kai buvau išvykusi gimtinėn atlikti pilietinę (rinkėjo, skant) pareigą pajutau, jog visgi taip nėra. Yra tų, kurie bent jau stengiasi, kad tu jaustumeisi gerai. Nesvarbu kas/koks esi. Kartais jiems tai pavyksta, kartais ne. Kaip ir šiandieninis mano susivokimas: ryte tvarkiau šiltnamį, ir, staiga sustingau apsikabinusi kastuvą aiškiai supratusi, kad esu priimama ne dėl to, ką darau ar ko nedarau. Man nereikia kažkaip nusipelnyti, būti kažkuo naudingai… Ne. Esu priimama vien todėl, kad esu. Esu mylima (netgi). Ir visa tai šiaip, už nieką. Vien dėl to, kad esu. Galiu tiesiog ant kokio kibiro prasėdėti šitam šiltnamy visą darbui skirtą laiką. Niekas neateis patikrinti. Niekas nepapriekaištaus, kad padariau per mažai. Arba išvis nepadariau. Tai nervina, tai nuginkluoja, tai supurto. Esu priimama besąlygiškai.
Skausmingas supratimas.”
Greičiausiai kažkaip panašiai mąstau dar ir šiandien. Nedaug kas pasikeitė per tuos metus. Taip, kažkas keitėsi manyje, kažkiek turimų kaukių nukrito, kažkas manyje sugebėjo pamatyti tai, ko aš net neįtariau savyje esant. Daug čia man buvo atleista, daug už ką teko atleisti pačiai sau. Nedrįstu prognozuoti ir planuoti kas dar laukia ateity…
Šį tekstą užrašiau 1999 metais, kai “pustelnikų” bendruomenė buvo paleista. Nesitikėjau, kad jis taip ilgai čia kabės. Tiesiog suvokiau, kad ne mūsų buvimas suteikia Pakutuvėnams gyvybės. Jeigu bus žmonių, kurie mylės Pakūtą aukščiau aprašyta meile, Pakutuvėnai išliks, iškils, atsinaujins…
Dar labai noriu pasidalinti tekstu, kuris buvo užrašytas molinuke, norėčiau, kad taip būtų parašyta ir kiekvienoje Kryžiaus kelio koplytėlėje (o gal net ir bažnyčioje):
„Pūstynė niekada negali būti tiesiog poilsio – miego, jėgų atstatymo, ritmo pakeitimo – vieta. Pūstynė yra šventa vieta, tokia šventa, kad į ją įeinant apima baimė. Ji ne vieta, į kurią užeinama išgerti kavos ar arbatos! Tai ne valgymo, ne miegojimo vieta. Tai Dievo vieta, ir vienintelis žmogus, kuris joje gali miegoti arba valgyti, yra pūstyninkas arba jo mokinys, arba kitas pūstininkas. Ji negali būti naudojama niekam kitam.“
/Katerina de Hueck Doherty. Pūstynė/
o kaip nustayt myli ar nemyli?
O kaip tau atrodo?
as nezinau
Visi pavydėkit man :D
Gyveno beveik pačiuose pakutuvėnuose.
Teisingiau aartimiausiame kaime. ” Aleksandrave ” Turėčiau pasakytį, kad pakutuvėnai tikrai gražus kaimas.
Nesu buvusi Pakutuvenuose, o ir sia svetaine nesenai atradau, bet suzavejo mane Jusu meile siai vietai…. Kai grisiu i Lietuva butinai aplankysiu:))
Mielai kviečiame :)
Pakutuvenai – tai oaze dykumoje.Ten visuomet randi ramybe,atgaiva sielai,meile gamtai, zmogui,Dievui. Dekoju Dievui uz brolius Gedimina ir Pauliu.Stiprybes jums.
Nuo savęs dar pridėčiau Antaną ir Kęstutį. :-)